Sujungus iš palydovų fiksuotus vaizdus ir antžeminių jutiklių pateiktą informaciją gautas 92 sekundžių trukmės įrašas, atvaizduojantis, kaip 2019 metais degė planetos miškai ir krūmynai.
Ir per šias 92 sekundes išaiškėja tikrasis miškų gaisrų problemos mastas: kai kuriose planetos vietose jie siautė ištisus metus. Kiti regionai tai užsižiebdavo, tai užgesdavo keičiantis metų laikams.
Duomenis surinko ir paviešino iniciatyva, pavadinta „Copernicus Atmosphere Monitoring Service“ (CAMS). Ją organizavo Europos vidutinio periodo orų prognozavimo centras. Tikslas – padėti vyriausybėms ir įmonėms planuoti miškų gaisrus ir dėl to atsirandančią atmosferos taršą.
„CAMS programai tai buvo ypatingai užimti miškų gaisrų stebėjimo metai. Per šiuos metus atidžiai stebėjome gaisrų intensyvumą ir jų skleidžiamus dūmus visame pasaulyje bei matėme kartais labai didžiulį gaisrų aktyvumą. Netgi tose vietose, kur tam tikru metų laiku galima tikėtis pamatyti gaisrus, šiemetinis aktyvumas buvo stulbinantis“, – sakė CAMS vyriausiasis mokslininkas Markas Parringtonas.
Per šiuos metus daugiausiai visuomenės dėmesio sulaukė gaisrai Kalifornijos valstijoje JAV, Amazonės miškuose Brazilijoje ir Australijos krūmynų gaisrai.
Bet gaisrų būta ir Arkties regione – tai yra vienos šalčiausių Žemės vietų atšilimo ženklas. Juos vaizdo įraše galima pamatyti tuomet, kai šiaurės ašigalyje žiemą pradeda keisti vasaros sezonas.
Per 2019-uosius Arkties regione užfiksuota daugiau nei 100 miškų gaisrų – taip sudeginti fiksuotos anglies ištekliai, pavirstantys angies dvideginio dujomis ir dar prisidedantys prie globalinio atšilimo. Juolab, kad kartu išnyksta ir medžiai, galintys absorbuoti šias dujas.
O dar pridėti galima tai, kad visi miškų gaisrai kelia mirtiną pavojų žmonėms bei gyvūnams ir gali sunaikinti turtą. Neseniai nustatyta, kad Sidnėjuje (Australija) oro taršos rodikliai 12 kartų viršija pavojingos taršos normas.
Nuo 2019 metų pradžios iki lapkričio pabaigos, CAMS skaičiavimais, per gaisrus į atmosferą išmesta 6 375 megatonų CO₂. Be minėtų „garsiųjų“ gaisrų, miškai degė ir Sirijoje, Indonezijoje, Albertos provincijoje Kanadoje.
CAMS palydoviniai stebėjimo duomenys rodo, kad Albertoje per gaisrą dūmų buvo išmesta tiek, kad jie sugebėjo įveikti Atlanto vandenyną ir pasiekė Europą.
Kita vertus, kai kuriuose kituose regionuose – Europoje, Afrikos pietinėje tropinėje zonoje – miškų gaisringumas šiemet buvo mažesnis nei fiksuota nuo amžiaus pradžios.
Bendras metų planetos gaisringumo vaizdas yra sudėtingas ir nuolat kintantis, tačiau dėl klimato kaitos šylant orams susidaro vis rizikingesnės, labiau gaisrams palankios sąlygos, todėl galima tikėtis, kad ateityje miškų gaisrų tik daugės, todėl bus ir daugiau žalos pastatams, ir labiau kentės oro kokybė. Ir visai gali būti, kad panašus 2020 metų gaisringumo vaizdo įrašas bus dar baisesnis už šiemetinį.
„Nors vertinant globaliu mastu gaisrų aktyvumas 2019-aisiais buvo ganėtinai vidutinis, lyginant su ankstesniais metais, tam tikruose regionuose stebėti keli neįprastinio gaisrų aktyvumo epizodai, o vietose, kur sezoniniai gaisrai buvo įprasti, šiemetiniai gaisrai buvo ypatingai niokojantys“, – sakė M.Parringtonas.
