„Dar studijuodamas magistrantūroje supratau, kad semtis naujos patirties labiausiai sektųsi išvykus į kitą šalį. Taigi po doktorantūros nusprendžiau gilintis į biomolekulių žymėjimo sritį ir gavęs biochemikų draugijos federacijos stipendiją išvykau į Šveicarijos federalinį technologijų institutą Lozanoje.
Ten dirbau beveik 8 metus, kas tikrai yra ilgas laiko tarpas. Darbas sekėsi neblogai ir 2016 m. gavau kvietimą iš prof. Stefano W. Hello (2014 m. Nobelio chemijos premijos laureato) pratęsti savo mokslinius darbus jo vadovaujamame departamente. Taigi šiuo metus aš dirbu Maxo Plancko biofizikinės chemijos institute, Vokietijoje“, – 15min rašė G.Lukinavičius, kuris, nors ir išvyko iš Lietuvos, vis dar stengiasi palaikyti glaudų kontaktą su gimtąja šalimi.
„Dirbdamas Šveicarijoje dalyvavau bendrame Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos projekte METASENS. Jo tikslas buvo sukurti lustus su biomolekulių jutikliais, ant kurių gali augti ląstelės. Tai buvo sėkmingai atlikta.
Be to, vykdant šį projektą Fizinių ir technologijos mokslų centre buvo įrengta žinduolių ląstelių kultivavimo laboratorija. Prisidėjau rengiant prof. Sauliaus Klimašausko projektą „EpiTrack“, kuris pirmas Lietuvoje laimėjo Europos mokslo tarybos dotaciją. Tikiuosi, kad tai bus vaisingas abipusis bendradarbiavimas. Taip pat dalyvauju daktaro disertacijų gynimo komisijose, atvykstu į Lietuvoje vykstančias konferencijas“, – pasakojo jaunasis mokslininkas.
G.Lukinavičius tikina, kad mokslo pasaulyje, kaip ir daugelyje kitų sričių, tautiškumo požymis palieka savo pėdsaką ir įtaką, o lietuviai užsienio mokslo laboratorijose yra vertinami puikiai, kuo pačiam teko įsitikinti ir Šveicarijoje, ir Vokietijoje. „Lietuviai pasižymi atkaklumu ir darbštumu. Šios savybės ypač atsiskleidžia išvykus iš savo šalies ir labai prisideda prie efektyvaus ir produktyvaus lietuvių mokslininkų darbo“, – tvirtino biotechnologas.
Lietuviai pasižymi atkaklumu ir darbštumu. Šios savybės ypač atsiskleidžia išvykus iš savo šalies ir labai prisideda prie efektyvaus ir produktyvaus lietuvių mokslininkų darbo.
Jis pastebi ir džiaugiasi žiniasklaidoje kartais paskelbiamais rašiniais apie tai, kaip sėkmingą karjerą užsienio mokslo įstaigose vystę mokslininkai grįžta į Lietuvą, tačiau pats dar nemato pakankamai priežasčių grįžti ten, kur pats įgijo išsilavinimą: vien patriotiškumo nepakanka, reikalingas ir tam tikras užtikrintumas, nes alkis tiriamojo darbo rezultatų negerina.
„Nematyti ilgalaikės mokslo vystymo strategijos, kuri iš tikrųjų viliotų mokslininkus grįžti. Taip, aš visuomet norėjau ir esu pasirengęs grįžti. Tačiau tam daugiausia trukdo neaiškios mokslo finansavimo perspektyvos Lietuvoje. Jau egzistuojančioms mokslininkų grupėms gal kiek lengviau, jos prisitaikiusios prie esamos tvarkos, turi kažkiek vidinių rezervų pralaukti sunkius laikus, kai nevyksta konkursai finansavimui gauti.
Buriant naują kolektyvą ir pradedant visiškai naujus projektus, nepastovus ir neprognozuojamas finansavimas gali tapti esminiu trukdžiu efektyviam darbui. Bandoma akcentuoti, kad grįžimas yra patriotiškumo išraiška. Tačiau mokslo pasaulis yra globalus ir patriotiškumas neturėtų būti siejamas su darbo vieta. Argi mes nesididžiuojame sportininkais lietuviais, kurie dirba užsienyje ir taip garsina Lietuvą?“ – svarstė G.Lukinavičius.
Ilgalaikės mokslo strategijos nebuvimą G.Lukinavičius linkęs vadinti svarbiausia problema Lietuvos mokslo padangėje, nors ne mažiau mūsų šalies mokslininkų produktyvumui koją kiša akademinis uždarumas.
„Nėra nuosekliai skatinamas bendradarbiavimas su užsienio kolegomis ir naujausių technologijų įdiegimas bei vystymas. Europos struktūriniai fondai suteikė galimybę atnaujinti prietaisus ir pastatus. Tačiau ten susikraustė tos pačios mokslininkų grupės, kurios dirbo ir anksčiau. Mano nuomone, tai buvo puiki galimybė pritraukti daug jaunų mokslininkų pradėti nepriklausomo tyrėjo kelią, kuri liko neišnaudota. O tai stipriai padidintų galimybę Lietuvai konkuruoti ir būti sėkmingai Europos ar net pasaulio mastu“, – rašė G.Lukinavičius.
Maxo Plancko biofizikinės chemijos institute jis dirba biomolekulių žymėjimo ir jo taikymo stebint įvairius procesus gyvose ląstelėse, audiniuose ir organizmuose srityje.
„Tiksliau, aš dirbu fluorescuojančių žymenų kūrimo srityje. Šiuo metu fluorescencija yra taikoma labai įvairiose gyvenimo srityse, pradedant optiniais balikliais, naudojamais skalbti, ir baigiant dažais, naudojamais superskiriamosios gebos mikroskopijoje. Su pastaraisiais kaip tik aš ir dirbu. Yra keletas bandymų pritaikyti fluorescuojančius žymenis vėžiui gydyti, tačiau dažniau jie yra naudojami diagnostikai“, – aiškino mokslininkas, registravęs ir patentų, kurie yra komercializuoti.
„Dar doktorantūros studijų metu pavyko sukurti naują DNR žymėjimo metodą, kuris buvo užpatentuotas, ir jo patentą nupirko viena biotechnologinė užsienio įmonė, o mano darbo rezultatai publikuoti žurnale „Nature Chemical Biology“.
Metodas leidžia pažymėti gamtines DNR molekules specifinėse sekose naudojant fermentus. Šią technologiją toliau plėtoja prof. Saulius Klimašauskas. Kitas patentas aprašo naują fluorescuojantį dažą, kuris labai gerai tinka gyvoms ląstelėms žymėti ir suteikia galimybę pažvelgti į ląstelėje vykstančius procesus naudojant superskiriamosios gebos mikroskopiją. Taigi galima labai detaliai stebėti, kaip ląstelė reaguoja į išorinius dirgiklius, kaip ji dalijasi, ar net atskirti vėžinę ir normalią ląsteles“, – apie savo pasiekimus pasakojo G.Lukinavičius.
Gražvydas Lukinavičius skaityti pranešimo atvyksta į „Globalių lietuvių profesionalų forumą“, kuris šiais metais suburs šventiniu laikotarpiu grįžtančių daugiau nei 250 tarptautinių lietuvių iš viso pasaulio ir Lietuvoje aktyviai veikiančių verslo, mokslo ir politikos atstovų. Pagrindinis šio forumo tikslas yra kurti platformą mūsų tautiečiams prisidėti prie Lietuvos stiprinimo geriausiomis kitų šalių sėkmės formulėmis, žiniomis ir patirtimi, kurias galėtume pritaikyti Lietuvoje.
