Smegenų ir kompiuterio sąsajos – yra būtent ta tyrimų šaka, kur protinės veiklos fiksavimas jau daro teigiamą įtaką žmonių gyvenimui. Ketei Hačinson (Cathy Hutchinson) buvo 43-eji, kai ištiko sunkus insultas, po kurio ji negalėjo nei judėti, nei kalbėti. Šiandien ji vis dar beveik visiškai paralyžiuota ir negali kalbėti, tačiau bendrauja žiūrėdama į raides, esančias prie vežimėlio priveržtame kompiuterio monitoriuje, o kamera seka jos akinių viduryje pritvirtinto mažo metalinio disko judėjimą.
Po kelių treniruočių K. Hačinson, kompiuteris ir roboto ranka dirbo išvien. Visiškai paralyžiuota moteris siektelėjo puodelio kavos, sugriebė ir prispaudė prie lūpų.
Šalia viršutinės smegenų dalies yra motorine žieve vadinama sritis, kurioje kyla raumenų judėjimo impulsai. Kai žmones ištinka paralyžius, motorinė žievė dažnai būna nepaliesta, tačiau kūnui nebegali perduoti impulsų, nes jungtys yra suardytos. Brauno universiteto neurobiologo Džono Donohju (John Donoghue) nuomone, paralyžiuotiems žmonėms būtų galima padėti prisijungiant prie jų motorinės žievės impulsų.
„Galbūt šie žmonės ilgainiui vien mintimis išmoktų spausdinti kompiuteriu ar valdyti mechanizmą. D. Donohju ilgai kūrė implantą ir išbandė šį įtaisą su beždžionėmis. Kai jis su bendradarbiais įsitikino, kad įtaisas saugus, pradėjo dirbti su žmonėmis. K. Hačinson – viena jo pacienčių“, – rašoma „National Geographic Lietuva“ numerio straipsnyje, skirtame paslaptingiausiai žmogaus kūno sričiai aptarti.
Chirurgai jos kaukolėje pragręžė pokerio žetono dydžio skylę ir įtaisė su D. Donohju įtaisu jungiamą jutiklį. Jame – šimtas miniatiūrinių adatų, kurios spaudė į K. Hačinson motorinę žievę ir fiksavo gretimų neuronų impulsus. Prie šio įtaiso prijungtas laidų komplektas buvo ištrauktas pro kaukolės angą ir sujungtas su metaline jungiamąja plokšte ant jos pakaušio.
Vėliau implantas buvo prijungtas prie kabelio, kuriuo jos smegenų impulsų pavyzdžiai buvo siunčiami į keletą sujungtų kompiuterių. Dar vėliau prie kompiuterių buvo prijungta roboto ranka ir įdiegta programa, kuri interpretavo K. Hačinson smegenų impulsus ir judino ranką pirmyn ir atgal, pakeldavo ir nuleisdavo, taip pat atgniauždavo ir sugniauždavo roboto pirštus. Po kelių treniruočių K. Hačinson, kompiuteris ir roboto ranka dirbo išvien. Visiškai paralyžiuota moteris siektelėjo puodelio kavos, sugriebė ir prispaudė prie lūpų.
„Šiuo metu D. Donohju su kitais mokslininkais sėkmingai tęsia darbą ir tikisi sukurti galingas, saugias ir lengvai naudojamas žmogaus bei mašinos sąsajas. Djuko universitete Migelis Nikolelis (Miguel Nicolelis) eksperimentuoja su egzoskeletais, kurie tvirtinami ant kūno. Jei viskas klostysis sėkmingai, abiejų kojų paralyžių turintis žmogus, dėvėdamas panašų, tačiau paprastesnį įtaisą, nuspirs pirmąjį kamuolio smūgį pasaulio futbolo čempionate“, – teigiama straipsnyje.
M. Nikolelis įsitikinęs, jog ilgainiui smegenų implantai bus ne mažiau įprasti nei širdies. Atliekant skirtingus smegenų tyrimus, tikimasi padėti ir kitomis ligomis sergantiems žmonėms, tačiau bene didžiausias trukdis tiriant žmogaus smegenis – milžiniškas gaunamos informacijos kiekis.