Kaip parodė naujas datavimo metodas, viena didžiažiotė bizonžuvė (Ictiobus cyprinellus), išplitusi gėluosiuose Šiaurės Amerikos vandenyse, sugebėjo išgyventi net 112 metų. O iki šiol biologai manė, kad vidutinė šių žuvų gyvenimo trukmė yra 26 metai... Ir apskritai, biologų manymu, ilgiausia vidutinė visų gėlavandenių žuvų gyvenimo trukmė yra 40 metų. Tiesa, pati seniausia jūrinė žuvis (ir tuo pačiu pats seniausias pasaulio stuburinis) – arktinis ryklys – gali nugyventi iki 400 metų. Bet dėl tokio garbingo amžiaus ši bizonžuvė nusipelnė švelnaus Močiutės epiteto.
Deja, tas pats amžiaus nustatymo metodas, kuriuo nustatytas Močiutės amžius, taip pat atskleidė labai rimtas visos rūšies problemas. Bet Močiutės mirtis gali padėti išgelbėti visą rūšį.
Biologai jau anksčiau įtarė, kad didžiažiotės bizonžuvės gali nugyventi ilgiau, nei rašoma vadovėliuose, todėl nusprendė išsiaiškinti – kaip ilgai?
Nuo 2011 iki 2018 metų jie pagavo didžiulį šių žuvų kiekį. Kai kurios iš šių žuvų buvo fotografuojamos, matuojamos, nustatoma jų lytis, pažymimos ir vėl išleidžiamos – taip mokslininkai galėjo matuoti ir pakitimus, atsirandančius bėgant laikui.
Tiesa, 386 žuvims nelabai pasisekė – norint nustatyti jų amžių jos buvo paaukotos ant mokslo altoriaus. Mokslininkai, norėję nustatyti jų amžių, turėjo paimti jų otolitų nuogramdas. Otolitai – tai kaulinių žuvų ausyse esančios kalcio karbonato pagrindo struktūros, padedančios joms išlaikyti pusiausvyrą.
Otolitai yra tarsi medžiai: po naują jų sluoksnį pridedama reguliariais intervalais, o pagal šių intervalų kiekį galima apskaičiuoti gyvūno amžių. Tiesa, naudinga pasitikslinti ir kitais metodais, nes kiekvienai žuviai šie intervalai gali būti skirtingos trukmės.
Paskaičiavę otolitų rieves mokslininkai išsiaiškino, kad vidutinis jų tirtų žuvų gyvenimo amžius yra 80-90 metų – neįtikėtinas skaičius, nes iki tol buvo manoma, kad ilgiausiai nugyvenusi gėlavandenė žuvis yra gėlavandenis kuprius (Aplodinotus grunniens), kurio otolitai surasti archeologinių kasinėjimų vietoje, leido nustatyti 73 metų amžių.
Norėdami pasitikrinti, ar nesuklydo, mokslininkai tikslinosi taikydami bombos karboninio datavimo metodą, egzistuojantį vien dėl to, kad XX a. viduryje buvo atlikta nemažai branduolinių bombų bandymų. Po šių bandymų anglies-14 izotopo koncentracija atmosferoje trumpam padvigubėjo, bet vėliau nuslūgo iki įprastinio lygio.
Biologai surinktų otolitų žieduose ieškojo juostų, kuriose buvo gerokai didesnė anglies-14 koncentracija, o pagal tai nustatė bendrą žuvų amžių ir patikslino pirminius skaičiavimų rezultatus.
Ir pati seniausia jų pagauta žuvis, kaip jau žinote, buvo 112 metų amžiaus.
Tačiau nuo 85 iki 90 proc. žuvų kai kuriose mokslininkų tirtose populiacijose buvo vyresnės nei 80 metų. Ir tai yra rimtos problemos požymis.
„Aprašėme ne vieną populiaciją, kurią daugiausiai sudarė žuvys, vyresnės nei 80 metų, o tai reiškia ilgalaikes atsinaujinimo problemas nuo užtvankų statybų ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Upių užtvankos yra vertinamos kaip pagrindinė didžiažiočių bizonžuvių atsinaujinimo kliūtis, nes jos sutrukdo grįžimą į nerštavietes ir gali nuslopinti biologinius signalus, kurie, manoma, inicijuoja neršto procesą“, - savo tyrimo išvadose rašė mokslininkai.
Kitaip tariant, kai kurios žuvų populiacijos tiesiog nesusilaukia jauniklių. Ir, kaip kad dažnai pasitaiko, panašu, kad kalti žmonės.
Didžiažiotės bizonžuvės – tai pačios didžiausios bizonžuvės, plaukiojančios Šiaurės ir Centrinės Amerikos upėse. Jos gali išaugti iki 1,25 metrų ilgio ir 36 kilogramų svorio.
Šių žuvų gausu JAV ir Kanadoje, tačiau jos dažnokai maišomos su kitomis žuvimis, tokiomis, kaip invaziniai karpiai, todėl jų žvejyba nėra griežtai ribojama, nors šios rūšies atstovų kiekis ir mažėja.
Mokslininkai tikisi, kad jų atradimas apie žuvų amžių padės geriau suprasti šią menkai pažįstamą rūšį.
„Didžiažiotės bizonžuvės geba gyventi ir daugintis iki tokio amžiaus, kuris yra net daugiau nei keturis kartus didesnis, nei manyta iki šiol. Šis atradimas mums bus puikus pražiopsotų atradimų pavyzdys, atskleidžiantis valdymo dilemas, galinčias kilti dėl ekologinio aplaidumo vertinant mažiau ištirtas rūšis“, - rašė mokslininkai.
Tyrimo rezultatus publikavo žurnalas „Communications Biology“.
