Kai kosminių akmenų keliai susikerta su mūsų planeta, trintis atmosferoje juos iškepa ar paverčia ugnies kamuoliais. Dažniausiai tai įvyksta pakankamai aukštai ir pavojaus nekelia, nes jie sudega dar nepasiekę Žemės. „Mūsų atmosfera suteikia efektyvų skydą nuo šių pavojingų sviedinių,“ – sako Manuelis Moreno-Ibàñezas iš Autonomiškojo Barselonos universiteto Ispanijoje.
Prieš porą metų meteoras sprogo 29 kilometrų aukštyje virš Čeliabinsko, nustelbdamas Saulę ir išskirdamas daugiau energijos, nei 20 atominių bombų.
Bet skraidantieji žemai žalos gali pridaryti, nesvarbu, pasiekia jie žemę, ar ne. Pavyzdžiui, prieš porą metų meteoras sprogo 29 kilometrų aukštyje virš Čeliabinsko, nustelbdamas Saulę ir išskirdamas daugiau energijos, nei 20 atominių bombų. Didesni, žemiau lekiantys akmenys kaltinami ir dėl masinių išmirimų.
Tad, mokslininkai nori sukurti būdą išsiaiškinti, kas nutinka prie mūsų artėjančioms skirtingos formos, dydžio ir sukimosi uolienoms. Moreno-Ibàñezas su kolegomis išsiaiškino, kaip tiksliai nustatyti uolos užsiliepsnojimo aukštį, naudojant du parametrus: jos patiriamą aerodinaminį pasipriešinimą, ir kaip ją įkaitina atmosfera.
Išsiaiškinę šiuos magiškus skaičius iš uolų trajektorijų, jie modifikavo egzistuojančias lygtis, kad šios geriau atspindėtų realybę ir leistų paskaičiuoti, kaip giliai į atmosferą uolos paners.
Tada komanda patikrino modelį su ugnies kamuoliais, kurių trajektorijos ir aukštis buvo žinomas iš „Meteorite Observation and Recovery Project“ – stebėjimo kampanijos, vykdytos nuo 1971 iki 1985 m., naudojant 60 dangų skenuojančių kamerų Kanadoje. Metodas veikė, atitiko kameromis fiksuotus vaizdus.
Toliau komanda planuoja išbandyti modelį, pritaikydami skaičius Čeliabinsko ir kitiems meteorams. Galiausiai jie tikisi apskaičiuoti būsimų meteorų aukščius ir jų fragmentų kritimo vietas.
Deja, su „dinozaurų žudikais“ šis metodas neveiks, nes jie yra pakankamai dideli, kad įkaitę išliktų vientisi. Bet mažesnės Žemę pasiekiančios uolos gali pamokyti apie savo didesniuosius pusbrolius. Ir šis modelis naudingas jų suradimui: jis numato fragmentų energiją, kritimo laiką ir vietą.
„Meteoritų iš tokių įvykių radimas suteikia mums progą daugiau sužinoti apie Saulės sistemą ir, dar svarbiau, – apie medžiagas, sudarančias kosminius objektus, galinčius kelti potencialią grėsmę Žemei,“ – pažymi Michael Hankey iš Amerikos meteorų draugijos. „Kiekvienas Žemėje nukritęs meteoritas yra gabalėlis kosmoso.“
Nors tokie žybsniai ir dažni, kad juos pamatytų, kameros turi skenuoti dangų tinkamu metu tinkamoje vietoje. NASA ir kitos kosmoso agentūros turi daug antžeminių ir kosminių teleskopų, ieškančių pavojingų uolų padangėje, o privatus B612 Fondas nori paleisti šiam tikslui skirtą kosminį teleskopą „Sentinel“.
Tačiau blogų naujienų gali būti daugiau. Pavyzdžiui, Čeliabinsko meteoras užklupo mus netikėtai, o kol kas tik keli meteoritai buvo atsekti nuo kosmoso iki Žemės. Modelis teikia šiek tiek vilties, kad ateityje tyrimai bus vaisingesni, bei pabrėš stebėjimo teleskopų poreikį. Galiausiai, juk galime nuspėti tik tų didelių kosminių uolų kritimą, jei matysime jas atlekiant.
