„Kadangi laidams mes naudojame skystąjį metalą, jie puikiai praleidžia elektros srovę, – sako šio universiteto chemijos ir biomolekulinės inžinerijos docentas ir vienas iš skelbiamo darbo autorių Michaelas Dickey. – Dėl to, kad laidai yra elastiniai bei savaime susitaisantys, jų panaudojimo šiuolaikinėse technologijose perspektyvos yra itin plačios. Pavyzdžiui, jie galėtų būti naudojami ilgalaikio padidinto apkrovimo sąlygomis.“
Kurdami šiuos unikalius laidus mokslininkai naudojo kietą vielą, kuria savaime susitaisančiame polimere formuodavo mažyčius tunelius (mikrofluidinius kanalus). Vėliau šiuos tunelius jie užpildydavo skystuoju galio ir indžio lydiniu, gaudami elastinį laidą su skystojo metalo šerdimi. Kadangi laido šerdis iš skystojo metalo, tokį laidą galima tempti nesibaiminant, kad jis gali nutrūkti.
Laidui nutrūkus, skystasis metalas oksiduojasi – susidaro oksido plėvelė, kuri neleidžia metalui ištekėti iš jį laikančio apvalkalo. Nutrūkusio laido galus sudūrus, jis visiškai atsistato – metalas vėl susijungia, o apvalkalo molekulės atkuria anksčiau nutrūkusius tarpusavio ryšius.
Pasak M. Dikey, ši technologija leidžia kurti sudėtingus elektrinius grandynus, o esamus performuoti karpant juos paprastomis žirklėmis.
Be to, mokslininkų grupės išrastas metodas galėtų būti naudojamas kuriant sudėtingas trimates struktūras, kurių sudedamosios dalys būtų jungiamos mikrofluidinių kanalų pagrindu, tiesiog pjaustant polimerinį laidų apvalkalą ir laidų segmentus sujungiant reikalingu kampu, išlaikant kanalų erdvinį lygiavimą.
