NASA iki šiol saugo didžiąją dalį „Apollo 11“ įgulos pargabentų Mėnulio uolienų, tačiau nedidelę šio brangaus krovinio dalį sunaudojo mažai afišuotuose, tačiau gyvybiškai svarbiuose eksperimentuose, kurių tikslas buvo įsitikinti, jog šiuos mėginius saugu laikyti Žemėje, rašo „Live Science“.
Mokslininkai jau iš anksto buvo beveik įsitikinę, kad Mėnulyje neturėtų būti jokių potencialiai pavojingų mikroorganizmų, tačiau „beveik“ moksle nepakanka. Ir nors mokslo požiūriu Mėnulio uolienų pargabenimas buvo neįtikėtinai svarbus, Žemėje tie akmenukai galėjo užkurti tikrą pragarą, jei būtų paaiškėję, kad juose esama kokių nors mums nepažįstamų patogenų. Taigi, dar besiruošiant skrydžiui į Mėnulį, NASA parengė ir uolienų saugumo patikrinimo programą.
„Turėjome įrodyti, kad jais neužkrėsime ne tik žmonių, bet ir paukščių, žuvų, gyvūnų, augalų – viską, ką tik galima sugalvoti. Turėjome įrodyti, kad tos uolienos nepaveiks jokios Žemės biosferos dalies. Todėl sukūrėme nuostabią programą, kuri buvo vykdoma už trijų skrydžių kainą. Labai daug vargo“, – 1999 metais sakė „Apollo“ misijų metu NASA medicininei veiklai vadovavęs Charlsas Berry.
Patys astronautai iškart po grįžimo į Žemę buvo patalpinti į karantino sąlygas – tris savaites jie buvo izoliuoti nuo visos žmonijos, išskyrus 20 juos prižiūrėjusių asmenų. Karantino sąlygomis gyveno ir pelės, kurioms buvo sušvirkšta Mėnulio medžiagos. Ir jos buvo stebimos ne mažiau atidžiai, nei patys astronautai – o kartu karantine buvę astronautai labai įdėmiai stebėjo peles.
„Jie visada norėjo žinoti, kaip laikosi graužikai. Jei graužikams buvo viskas gerai, vadinasi, ir jie iš karantino turėtų būti paleisti pagal planą. Jei graužikai būtų apsirgę, astronautams veikiausiai būtų atliekami papildomi tyrimai ir jų karantinas truktų ilgiau“, – sakė NASA biomedicininių tyrimų ir aplinkos mokslų padalinio vadovė Judith Hayes, dirbusi tame pačiame pastate, kuriame buvo karantino patalpa ir kuri kalbėjosi su mokslininkais, karantino metu bendravusiais su astronautais.
Tačiau vien patvirtinti, kad žmonėms ir pelėms atsitiktinis tiesioginis kontaktas su Mėnulio uolienomis nebūtų mirtinas, nepakako – NASA tai pat privalėjo užtikrinti visų kitų Žemėje esančių gyvybės formų saugumą. O tai yra sudėtingiau nei vien laukimas, kol išsivystys koks bėrimas ar kosulys. Viename NASA dokumente nurodoma, kad mėginimai sudaryti aiškias tyrimų procedūras prilygo „navigavimui per nežinojimo jūrą“ ir pabrėžta, kad autoriai negalėjo prognozuoti, kiek Mėnulio uolienų būtų sunaudota numatytiems tyrimams.
Visų pirma, NASA turėjo atsirinkti rūšis, su kuriomis būtų atliekami bandymai. Be pelių NASA ir partneriai pasirinko dar kelias reprezentacines rūšis: japonines putpeles, kurios atstovavo paukščiams, keletą nenurodytos rūšies žuvų, rudąsias krevetes ir austres, kurios atstovavo kiaukutiniams. Tarakonai – naminiai prūsokai – ir naminės musės atstovavo vabzdžiams.
Tuomet saugumą tiriantys mokslininkai paėmė dalį iš brangiojo 22 kilogramų masės krovinio, ką tik pargabento iš Mėnulio. Uolienos buvo sumaltos į dulkes. Pusė jų buvo iškaitinta ir sterilizuota, kita pusė nebuvo niekaip dezinfekuojama. Su gyvūnais atliekami tyrimai šiek tiek skyrėsi: pelėms ir putpelėms Mėnulio dulkės buvo švirkščiamos, vabzdžiams – įmaišomos į maistą, o vandens gyvūnams – įmaišoma į vandenį, kuriame jie gyveno.
Visą šį zoologijos sodą stebėjo ir sveikatos sutrikimų ženklų ieškojo NASA mokslininkai. Mėnulio dulkėmis maitinami prūsokai, kaip ir pridera šių sunkiai išnaikinamų vabzdžių reputacijai, misdami tokiu egzotiniu maistu suklestėjo. Visi kiti gyvūnai taip pat nesiskundė. Su viena ryškia išimtimi: nežinia, ar tai nuo Mėnulio dulkėmis praturtinto vandens, ar nuo kitų priežasčių, bet didelė dalis tyrime naudotų austrių išgaišo. Bet mokslininkai teisinosi, kad taip nutiko dėl to, jog dvigeldžiai tyrimams buvo panaudoti per patį jų poravimosi sezoną.
„Šių bandymų rezultatai nepateikė jokios informacijos, kuri rodytų, kad Mėnulio mėginiuose, pargabentuose „Apollo 11“ misijos, esama kokių nors besidauginančių, žemiškai gyvybei pavojingų agentų“, – rašoma galutinėse mokslinio tyrimo išvadose, kurias praėjus metams po „Apollo 11“ skrydžio publikavo žurnalas „Science“.
NASA tyrimus atliko ne tik su gyvūnais – bendradarbiaujant su JAV Žemės ūkio departamentu (USDA), dėl viso pikto buvo tiriama, ar Mėnulio uolienos kaip nors neigiamai nepaveiks augalų. Bet dar 1969 m. rugpjūtį USDA darbuotojams išplatintame naujienlaiškyje buvo svarstoma: „Ką pomidorams galėtų padaryti truputėlis Mėnulio dulkių? Tikriausiai nieko“. Šių eksperimentų metu Mėnulio dulkėse buvo auginami ne tik pomidorai, bet ir tabakas, kopūstai, svogūnai ir paparčiai. Kai kurie iš šių augalų iš Mėnulio atgabentame regolite augo net geriau, nei kontrolei naudotame smėlyje.
Panašūs eksperimentai buvo atliekami ir po „Apollo 12“ bei „Apollo 14“ skrydžių. Bandymams iš viso panaudota 15 skirtingų gyvūnų rūšių. O lygiagrečiai buvo bandoma kultivuoti mėnulio dulkes laboratorinėse lėkštelėse, norint patikrinti, ar nesuklestės kokie nors mikroorganizmai.
„Mėnulio mėginiuose neužfiksuota jokių mikrobų augimo, lėkštelėse nebuvo jokių mikroorganizmų, kurie bent jau po pirminių tyrimų būtų pripažinti kaip nežemiškos kilmės. Įgulai taip pat nepasireiškė jokių infekcinių ligų požymių, visus bandymus išgyveno ir graužikai, tad viskas buvo gerai“, – sakė J.Hayes.
Galų gale NASA buvo užtikrinta, kad Mėnulio regolitas yra saugus. Po „Apollo 14“ misijos 1971 metais agentūra nutraukė bandymus su gyvūnais ir atsisakė griežtų karantinavimo reikalavimų iš Mėnulio grįžusiems astronautams. Nutrauktas ir laboratorijos technikų, dirbusių su Mėnulio mėginiais, karantinavimas – agentūra negalėjo atmesti tikimybės, kad jie tiesiogiai kontaktavo su Mėnulio uolienomis.
Žinoma, priežastys atsisakyti tokių tyrimų taip pat buvo labai rimtos. „Planetologai buvo labai nepatenkinti, kad eksperimentams išeikvotas toks didelis medžiagos kiekis, o karantinavimo trukmė sumažino susitelkimą į planetų tyrimus“, – rašoma NASA ataskaitoje.
