Pirmoji prielaida teigia, kad žmonės pirmiausiai prijaukino vilkus Europoje prieš daugiau negu 15 tūkst. metų.
Tačiau kiti tyrėjai laikėsi nuomonės, kad prijaukinimas įvyko prieš maždaug 12,5 tūkst. metų Centrinėje Azijoje arba Kinijoje.
Naujoji studija, paskelbta JAV žurnale „Science“, rodo, kad abi prielaidos galbūt yra vienodai teisingos.
„Galbūt priežastį, kodėl nebuvo bendro sutarimo aiškinant, kur buvo prijaukinti šunys, lėmė tai, kad visi buvo šiek tiek teisūs“, – sakė vienas iš šio projekto vadovų, Oksfordo universiteto tyrėjas Gregas Larsonas.
Per šį projektą taip pat buvo pirmąkart nustatyta prieš 4,8 tūkst. metų gyvenusio šuns genų seka.
Mokslininkai savo tyrimuose naudojo ankstyvųjų šunų DNR medžiagą ir archeologinius duomenis.
Per šį projektą taip pat buvo pirmąkart nustatyta prieš 4,8 tūkst. metų gyvenusio šuns genų seka. Šis darbas buvo atliktas Švč. Trejybės koledže Dubline.
To šuns kaulų buvo rasta neolito epochos koridoriniame kape Niugreindžo vietovėje Airijoje – megalitiniame statinyje, kuris yra maždaug to paties amžiaus kaip Anglijos Stounhendžas.
Ši grupė taip pat tyrė mitochondrijų DNR, išgautą iš 59 senovinių šunų, gyvenusių prieš 14–3 tūkst. metų, liekanų. Tie duomenys buvo palyginti su daugiau negu 2,5 tūkst. šiuolaikinių šunų genetinėmis ypatybėmis.
Mokslininkai daro išvadą, kad šunys tikriausiai buvo atskirai prijaukinti tiek Europoje, tiek Azijoje, o vėliau kryžminosi, žmonėms migruojant per žemyną. Tokiu atveju daugumos šiuolaikinių šunų genomą sudaro jų protėvių Azijoje ir Europoje genų mišinys.
Naujoji hipotezė taip pat iš dalies gali paaiškinti, kodėl mokslininkams buvo sunku interpretuoti ankstesnių genetinių tyrimų rezultatus.
„Naujasis modelis yra provokuojantis ir jaudinantis, – sakė Čikagos universiteto populiacijų genetikos ekspertas Johnas Novembre'as. – Būtina glaudžiai bendradarbiauti, kad būtų išnarpliota ši paini istorija.“
Dvigubos kilmės teorija galbūt taip pat tinka aiškinant naminių kačių ir kiaulių kilmę, sako Stokholme įsikūrusio Karališkojo technologijų instituto genetikas Peteris Savolainenas.
„Jeigu prijaukinimas įvyko tik vienoje vietoje, tai tikriausiai buvo labai sunku padaryti, – aiškino jis. – Bet jeigu tai nutiko dukart, galbūt tai nėra taip sunku kaip galvojome.“
