Pagal išraiškingą statulą primenančias liekanas mokslininkai galėjo atpažinti dinozauro odos spalvą, kuri greičiausiai atliko kamufliažo vaidmenį, siekiant išvengti itin masyvių aplinkoje dominuojančių mėsėdžių dėmesio.
Pasak vieno iš tyrėjų, Calebo Browno iš Karališkojo Tyrrell muziejaus (KTM) Kanadoje, tai, kad toks didelis ir gerai šarvuotas dinozauras kažkam buvo grobis, rodo į tai, kokie pavojingi buvo juos medžioję plėšrūnai.
Dydžiu ir šarvais tanką primenantis žolėdis dinozauras sukėlė didelį susidomėjimą, kai šią gegužę KTM mokslininkai oficialiai pristatė priešistorinį gyvį. Gyvūno fosilijos rastos atsitiktinai prieš šešerius metus – naftos kompanijos darbuotojui ekskavatoriumi kasinėjant Albertos bituminio smėlio lauką.
Dinozauras atkastas per 7000 valandų
Pusšešto metro ilgio nodosaurą mokslininkai pavadino Borealopelta markmitchelli, muziejaus darbuotojo Marko Mitchello garbei, kuris praleido daugiau nei 7 tūkst. valandų kruopščiai atidenginėdamas iškaseną jos uolėtame kape.
Anot C. Browno, šis nodosauras yra neįtikėtinas radinys todėl, jog jis visas padengtas apsaugine žvynuota oda, kas leido fosilijai išlaikyti autentišką gyvūno formą. Mokslo istorijoje šis „trimatis“ milžinas bus žinomas, kaip vienas gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių dinozaurų rūšies atstovų – savotiška dinozaurų srities „Mona Liza“.
Įspūdingus 1,3 tonos sveriantis nodozauras yra artimas ankilosauridų dinosaurų giminei – grupei, kuriai taip pat priklauso ir spygliuotasis Zuul crurivastato, taip pavadintas, nes primena „Vaiduoklių medžiotojų“ monstrą Zuulą.
Kol kiti sunkiai šarvuoti ankilosauridų grupės nariai be šarvų galėjo apsiginti, mojuodami kūjo formos uodegomis, lėtai ropinėjantys nodozaurai turėjo lygias ir lanksčias uodegas, stambius žvynus bei storus spyglius.
Visgi jei neužtekdavo šarvų ir uodegos, kai kurie nodozaurai vietoje aktyvios gynybos naudojo kamufliažą – driežas galėjo tapti puikiai aplinką imituojančiu slapuku.
Dinozauras su kontrastiniu kamufliažu
Panaudodami masių spektrometrijos metodą, mokslininkai aptiko pigmentus ant dinozauro žvynų – apatinė gyvūno dalis buvo gerokai šviesesnė nei tamsiai ruda viršutinė. Tokios spalvos būdingos gyvūnams, naudojantiems kontrastinį kamufliažą (angl. countershading), pavyzdžiui, pingvinams ar elniams. Dažniausiai jis charakteringas gyvūnams, kurie nuolatos gyvena pavojuje būti užpulti plėšrūnų.
Tai – vienas gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių dinozaurų rūšies atstovų – savotiška dinozaurų srities „Mona Liza“.
Faktas, kad toks kamufliažas buvo būdingas nors ir žolėdžiam, bet masyviam driežui yra iš tiesų netikėtas, mat tokie dinozaurai buvo daug didesnis už bet kurį šiandien planetoje randamą, kontrastinį kamufliažą naudojantį gyvūną.
Tai reiškia, kad tuo metu egzistavo plėšrūnai, nuo kurių nodozaurų negalėjo apsaugoti nei plokštelių dydžio žvynai, nei dygliuoti raginiai spygliai, todėl šie driežai buvo priversti išsiugdyti dar vieną apsauginę savybę – kamufliažą.
Šiuo metu mokslininkai įdėmiau tyrinėja nodozauro vidurių turinį, siekdami suprasti, ką jis valgė paskutinį sykį prieš būdamas nublokštas į savo kapavietę vandenyne. Tyrinėtojai taip pat tikisi dar kruopščiau išstudijuoti dinozauro šarvus.