Klausos aparatais atkurti garsą – kur kas sudėtingiau, nei akiniais koreguoti regą, mat akiniai akims tik grąžina gebėjimą fokusuoti vaizdą, tuo tarpu klausos aparatai sukuria ištisą garso peizažą – jie turi sustiprinti naudingą garsą ir filtruoti triukšmus.
Tad F.Swainas netrukus susivokė – klausos aparato generuojamą rezultatą galima koreguoti taip, kaip jam norisi. Tad, į pagalbą pasitelkęs garso specialistą Danielį Jonesą, F.Swainas ėmėsi eksperimentinio klausos aparato patobulinimo projekto, kurį pavadino „Phantom Terrains“.
Projekto vykdymo metu eksperimentatoriai nusprendė fiksuoti ne tik garso, bet ir belaidžio interneto dažnio elektromagnetines bangas, skersai ir išilgai smelkiančias mūsų aplinką. Elektromagnetinėmis bangomis skirtinguose dažnių ruožuose sklinda radijo, televizijos, mobiliojo ryšio, palydovinio ryšio, „Wi-Fi“, GPS, nuotolinio valdymo pultelių ir šimtų visokiausių kitokių technologijų signalai.
F.Swainas projektu „Phantom Terrains“ pravėrė sau duris į šį sudėtingą nematomų ir eiliniams mirtingiesiems negirdimų bangų pasaulį – sukūrė programėlę, kuri, pasinaudodama išmaniojo telefono jutiklius pasiekiančia informacija, „pasiklauso“ gretimų „Wi-Fi“ prisijungimo taškų: nustato prisijungimo taško pavadinimą, atstumą iki jo, signalo stiprumą, prisijungimo kodavimo būdą.
Darbas, kurį reikėjo atlikti norint išgirsti ką nors naudingo, buvo nemenkas: visų pirma reikėjo iškoduoti pilną duomenų srautą, pasiekiantį telefono jutiklius ir išsiaiškinti, kas ką reiškia. Be to, nemažai sunkumų sudaro tai, kad aktyvioje žmonių lankomoje vietoje vienu metu galima rasti dešimtis atskirų „Wi-Fi“ prisijungimo taškų. D.Jonesas informaciją apie signalo stiprumą, antenos kryptį, pavadinimą ir apsaugojimo būdą išvertė į traškesių, primenančių Geigerio skaitiklio garsus, serijas – pats stipriausias „Wi-Fi“ stotelės signalas paverčiamas besikartojančia melodija, o garsas nuolat transliuojamas į klausos aparatus.
F.Swainas tuo pačiu metu girdi ir įprastinius aplinkos garsus. „Papildomas garso sluoksnis yra įmaišomas į normalų klausos aparato generuojamą garsų srautą ir tampa įprastine mano garsinio peizažo dalimi. Jeigu telefoną turiu su savimi, visada galiu girdėti „Wi-Fi“ signalus“, – rašė F.Swainas.
Į progreso konferenciją „Login“ atvyksiantis ir savo patirtis nupasakosiantis vyriškis su portalu 15min pasidalijo savo mintimis apie žmogaus kūno gebėjimų koregavimą ar papildymą įvairiais techniniais patobulinimais.
– Kokia jūsų istorija? Dėl ko praradote klausą?
– Klausos praradimo priežastis nėra visiškai aiški – galbūt tai yra genetikos ir per daug garsių koncertų pasekmė. Klausos aparatus man įtaisė maždaug prieš penkerius metus ir netrukus nusprendžiau juos modifikuoti taip, kad girdėčiau „Wi-Fi“ ryšį.
– Iš kur kilo mintis „nulaužti“ klausos aparatus ir papildyti juos iki šiol niekam negirdėta funkcija?
– Klausos aparatai garsą apdoroja dar prieš perduodant jį man. Pavyzdžiui, jie atfiltruoja triukšmus. Tad iš tiesų girdžiu ne tikrus aplinkos garsus, o jų interpretaciją. Tad pamaniau, jog būtų įdomu su tuo pažaisti – patikrinti, kaip smarkiai galima modifikuoti savo garsinį peizažą.
– Kaip apibūdintumėte savo juslėmis gaunamą informaciją? Kaip ją palygintumėte su normalia klausa?
Išvada aiški: jeigu ką nors padaryti yra nesudėtinga, o nauda yra akivaizdi, žmonės tikrai tuo naudosis.
– Šiuo metu tai yra „sustiprintas“ mišinys. Tai ne tik mano klausą pakeitusio projekto „Phantom Terrains“ garsai. Pavyzdžiui, priimu skambučius tiesiai į savo ausis. Ir mindamas dviratį turiu ausis išjungti, nes vėjas kelia siaubingą triukšmą. Tad esu jautrus kitokiems dalykams, nei įprastinis žmogus.
– Kokia jūsų nuomonė apie sintetinius implantus ir išmaniuosius protezus? Ar įmanoma ateitis, kurioje visi žmones nebūtų bent jau daliniai kiborgai?
– Nemanau, kad kas nors galėtų neigiamai atsiliepti apie gliukozės lygio stebėjimo implantus arba širdies ritmo vedlius. Įprastiniais tapo netgi implantai, pasirenkami ne dėl medicininės būtinybės – pavyzdžiui, kontraceptiniai. Viskas, ką daro pakankamas kiekis žmonių, tampa norma.
– Kaip toli gali keliauti implantų ir kiborgų kultūra? Ar žmonės pradės modifikuoti save šiaip sau, „dėl pramogos“, kaip kad dabar darosi plastines operacijas? Ar implantai ir mechaninės modifikacijos ir liks kažkuo panašiu į dabartines gyvybę ar sveikatą gelbstinčias operacijas – grąžins žmonėms prarastas galimybes bei kompensuos kokias nors įgimtas būkles?
– Jau dabar nueita gana toli – juk daromos tatuiruotės, veriami auskarai, ilginami plaukai. Nepamirškite ir to, kad raštingumas taip pat yra technologija, o ne įgimtas gebėjimas. Tai yra technologija, leidžianti mums pernešti informaciją per laiką ir erdvę. Juk šaunu, ar ne?
Štai jau dabar matome, kaip plinta nauja „Bluetooth“ laisvų rankų įrangos karta. Mūsų telefonai, papildyti virtualių asistentų gebėjimais, tampa nebematomais ir jausimės tarsi tiesiogiai susijungę su savo skaitmenine tapatybe. Tad išvada aiški: jeigu ką nors padaryti yra nesudėtinga, o nauda yra akivaizdi, žmonės tikrai tuo naudosis.
– Jeigu tapimas kiborgu taps laisvai pasirenkamu, bemaž „pramoginiu“ dalyku, kaip dėl to keisis, tarkime, mūsų tarpusavio konkurencija sporto varžybose ar netgi kasdieninėje darbo rinkoje? Kokių naujų gebėjimų galėtume įgyti įsistatydami vienokį ar kitokį implantą? Ir ar tai reikštų, kad atsirastų tam tikras socialinis spaudimas tapti kiborgu vien dėl to, kad nemodifikuoti žmonės neprilygs modifikuotiems?
– Tai jau vyksta atliekant žmonių modifikacijas šiuo metu – švietimo pavidalu. Prieiga prie aukščiausios kokybės švietimo – svarbus klausimas Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse, tad galime nesunkiai suprasti, kaip nelygybė švietime pavirsta visą gyvenimą trunkančia nelygybe sveikatoje, pajamose ir socialinėje gerovėje. Ar taip bus ir su kitomis technologijomis? Be jokios abejonės. Svarbu, kad nuolat žinotume, kokios technologijos gali sustiprinti ir pagilinti nelygybę bei kovoti su tokiu poveikiu.
– Ar tai reiškia, kad reikėtų kokių nors teisinių priemonių, kurios ribotų mūsų kūnų modifikavimo galimybes?
– Bent jau mes Jungtinėje Karalystėje gyvename valdomi tokios vyriausybės, kuri yra ganėtinai konservatyvi ir autoritariška. Dabartinė ministrė pirmininkė Theresa May, tuo metu dirbusi vidaus reikalų ministre, išleido įstatymą, kuriuo uždraudė pardavinėti bet kokias medžiagas, galinčias paveikti sąmonę, net jei tos medžiagos šiuo metu dar net nėra sukurtos.
Taigi mūsų šalyje neleidžiama vartoti jokių sąmonę veikiančių medžiagų tol, kol valdžia nepasako, kad galima – net tokių santykinai nežalingų medžiagų, kaip azoto oksido. Tai nėra toks politinis klimatas, kuris būtų palankus nemedicininių kūno patobulinimų raidai.
