Alternatyvioje žaidimo žemėje Sordlande liaudis pirmiausia nuvertė karalių, tada pergyveno perversmus, tautinę vyriausybę, ir net kraupų neoliberalizmo prisilietimą. Bet pagaliau prezidentu buvai išrinktas tu, Antonas Rayne'as. Tau reikės rūpintis šalies ekonomikos problemomis, rasine neapykanta ir ankščiau tavęs dirbusių vyriausybių engiamų mažumų problemomis, iškvėšusiais kaimynais, ir net vietiniais JAV ir SSRS analogais. Ai, o dar ir namuose šeima bei ūkis laukia!
Paprasčiausias žaidimo eigos paaiškinimas būtų toks: „O ką jei jau keturių dalių sulaukusi „Democracy“ serija taptų vizualine novele?“ Tik čia jūs ne koks nors naujas mokytojas mergaičių mokykloje, o valstybės vadovas! Valstybės su sava istorija, politiniais judėjimais, korupcija ir kitais monais.
Bet jei „Democracy“ duodama pilna laisvė griebti šalies vairą iš bet kurios pusės ir pradėti kurti pasaulinį socializmą, tai „Suzerain“ gali tik reaguoti į iškilusias situacijas. „Suzerain“ suskirstytas į skyrius, ir skyriaus metu galėsi priimti tik tam skyriui būdingus sprendimus. Vos pradėjus žaisti gal atrodys, kad per pirmas šimtą dienų reiktų griebtis mokestinės reformos, bet, aiman, teks palaukti skyrių ar du.
Tiesa, įvairūs informaciniai ekranai sukelia gilesnių žaidimo mechanikų įspūdį. Pavyzdžiui siūloma šalies apžvalga – suskirstyta pagal sferas, padalinta į skyrelius sprendimams ir šalies įvykiams sekti, šie dar koduoti spalvomis pagal kuriamą naudą ar žalą – atrodytų, ši informacija bus naudinga sprendžiant Sordlando problemas. Bet ne – nors žaidėjo sprendimai kažkiek lems tolimesnę žaidimo eigą, šalies politinio gyvenimo ritmą nustatysite ne jūs.
Tas pats galioja ir ministrų kabineto apžvalgos ekranui. Galvotum, ši informacija parinkta tam, galėtume iš karto vykdyti pertvarkas kaip kokiame „Hearts of Iron 2“. Bet ne, jis nėra tam, kad kaip muses iš barščių išmestumėte visus gražulius ir mažonus. Teks dirbti su tuo, ką turime, net jei įsigeistume tapti tironais.
Iš esmės būtų įdomu palyginti, kur daugiau laisvės – „Suzerain“, ar labai panašiame į jį 1989 metų „Secret Agenda“ žaidime. Tame žaidime gaudavome valdyti fiktyvią, kaip tik revoliuciją patyrusią Centrinės Amerikos valstybę. Vienaip ar kitaip, abu žaidimai yra neblogi norintiems simuliuoti demokratišką valstybių, kuriose vyko CŽV-finansuoti perversmai, raidą.
Bėda ta, kad „Suzerain“ tikrai nėra greitas žaidimas. Ir tai, kiek teksto reiks perskaityti, ir tai, kaip tas tekstas pateikiamas, tikrai verčia jaustis, lyg žaidimas bando simuliuoti ir lėtai slenkančių šimtmečių realizmą. Pagreitint patirtį galima nebent iš anksto nustatant kurių žmonių patarimų ar kritikos klausysime, o tada tiesiog ignoruot kabineto narius, kuriuos kitame žaidime būtume iš karto pašalinę.
Tarp kitko, kiekvienas žmogus žaidime – net ir jau miręs – turi savo enciklopedijos puslapį. Apskritai, visas alternatyvus pasaulis demonstruoja nemažą įdirbį, nes gali rasti informacijos net ir apie vietinio krikščionybės analogo istoriją, aplinkinių šalių santykius, ir taip toliau. Tad apie pasaulį tikrai pagalvota.
Apie vizualus gal pagalvota šiek tiek mažiau, nes vartotojo sąsaja atrodo gal laipteliu aukščiau nei gero „Flash“ žaidimo (amžino jiems atilsio). Taip, aišku, „Suzerain“ nėra AAA produktas, ir meninis stilius labai netrukdo – prisiminkime, esu gyręs „Shadow Empire“ nepaisant jo išvaizdos. Žodžiu tikrai esu žaidęs ir daug baisesnių žaidimų, bet „Suzerain“ vis tiek kartais tvoksteli žiauriu biudžeto deficitu. Nors šiaip didžiausia žaidimo problema yra ta, kad negalime pakeisti Antono Rayne'o portreto. Ne, tai rimtai labai blogo tono ženklas tokio tipo žaidimui.
„Suzerain“ yra nebloga politinė tekstinė (tikrai labiau nei vizualinė) novelė. Tik reikia turbūt susitaikyti su mintim, kad kiekvienas sprendimas bus tikrai galutinis, ir ne tik dėl to, kad žaidėjui nesudaroma galimybė įkelti ankstesnius žaidimo išsaugojimus. Didesnė problema yra ta, kad žaidimas tiesiog nori kuo lėčiau tekėti sava vaga. Tai nėra blogai, jei šis žaidimas būtų jūsų pirmasis bandymas nerti į politinių žaidimų žanrą, bet aš asmeniškai į Sordlando prezidento postą antrą sykį tikrai nesibalotiruosiu. Ir aš savo pažadų paisau labiau nei Karbauskis.
