„Vadovas tarptautinių įstatymų taikymui kibernetinių operacijų atvejais“ (Tallinn Manual 2.0 on the International Law Applicable to Cyber Operations) yra unikalus su kibernetiniais konfliktais susijusių teisės normų rinkinys, sako Didžiosios Britanijos Ekseterio universiteto profesorius Michaelas Schmittas, vadovavęs rengiant naujausią jo leidimą.
2013 metais 19 ekspertų komandos pirmąkart parengtas ir leidyklos „Cambridge University Press“ išleistas atnaujintas sąvadas apžvelgia taisykles, kurių vyriausybės turėtų laikytis, imdamosi kovos veiksmų virtualiojoje erdvėje.
Šis vadovas buvo vienas labiausiai aptarinėjamų dalykų per šią savaitę Taline vykusią NATO kibernetinio saugumo konferenciją „CyCon“, į kurią buvo susirinkę per 500 IT saugumo ekspertų iš viso pasaulio.
Šis nuo 2009-ųjų kasmet rengiamas forumas yra organizuojamas Estijos sostinėje įsikūrusio NATO Bendros kibernetinės gynybos kompetencijos centro.
2007 metais Estija tapo viena pirmųjų didelės kibernetinės atakos taikiniu, o Talino pareigūnai dėl jos kaltino Rusiją.
„Jau kitais metais, per Rusijos ir Gruzijos karą, vėl matėme didelį kibernetinį aktyvumą“, – sakė M.Schmittas, kalbėdamasis su naujienų agentūra AFP per „CyCon“.
Estija atakos taikiniu tapo praėjus trejiems metams po įstojimo į NATO ir ES.
Ta ataka iškėlė rimtų klausimų, kaip turėtų būti taikomas Aljanso kolektyvinę gynybą apibrėžiantis Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis, susidūrus su puolimu kibernetinėje erdvėje, sakė M.Schmittas, taip pat vadovaujantis JAV Karo laivyno koledžo Stocktono tarptautinės teisės studijų centrui.
Pasak jo, sąjungininkai tąsyk susidūrė su precedento neturinčia dilema: ar tokia ataka „reiškia, kad NATO valstybės turi suteikti kažkokią pagalbą Estijai, ar ne?“
Ar šiuos veiksmus galima laikyti „ataka prieš civilius gyventojus, tarptautiniu humanitarinės teisės pažeidimu, ar ne? Niekas neturėjo atsakymų“, – aiškino ekspertas.
„Dėl šios (atakos) tarptautinė bendruomenė pradėjo domėtis kibernetiniais (kovos metodais) ir kalbėti: „Viešpatie, negalime atsakyti į jokį klausimą!“ Štai kodėl buvo pradėtas rengti šis vadovas“, – sakė M.Schmittas.
„Skaitmeniniai laukiniai Vakarai“
M.Schmittas nurodė, kad jo darbo grupė užsibrėžė įvesti tvarką „skaitmeniniuose laukiniuose Vakaruose“, kibernetinei erdvei apimant visas gyvenimo sritis.
Tačiau galimybė kibernetinio konflikto atveju nevaržomai naudoti beveik bet kokias priemones kelia daug sudėtingų teisinių klausimų ir dilemų, o „Talino vadovas“, be abejo, negali į visus juos pateikti atsakymų.
Įstatymų žinovai, daugiausiai tarptautinės teisės ekspertai, parengė šį 642 puslapių sąvadą, remdamiesi dabartine jurisprudencija, taikoma kibernetinei erdvei įvairiose šalyse. Leidinio rengėjai nevengė pripažinti, kad kai kuriais klausimais vieningo požiūrio nėra.
Pavyzdžiui, ar kibernetiniam šnipinėjimui turi būti taikomi tie patys įstatymai, kokie naudojami įprasto šnipinėjimo atvejais? Ar valstybė turėtų teisę išgauti karo belaisvių skaitmeninės tapatybės duomenis ir slaptažodžius bei jais pasinaudoti?
Ar kibernetinė ataka suteikia legitimų pagrindą savigynai? Ar galima imtis atsakomųjų veiksmų? Koks būtų nukentėjusiųjų statusas? Ką daryti, kai nėra įkalčių kaltei įrodyti, nes užpuolikai gali lengvai užmaskuoti savo pėdsakus?
„Ši knyga yra sumanyta kaip antrinis teisėtvarkos šaltinis: ji aiškina įstatymus, bet jų nekuria. Įstatymus kuria valstybės“, – AFP sakė M.Schmittas.
„Mano tikslas – kad ši knyga būtų ant kiekvieno teisininko, patarinėjančio gynybos ir užsienio reikalų ministrams bei žvalgybos tarnybos, stalo; kad teisės patarėjai galėtų susėsti kartu su politikais ir pasakyti: esant tokiai padėčiai galime elgtis vienaip ar kitaip – arba kad įstatymai šiuo atveju nėra aiškūs ir kad reikalingas politinis sprendimas“, – aiškino ekspertas.
„Kaip bebūtų, ši diskusija jau yra pribrendusi. Nebėra taip, kad sakytume: „Viešpatie, kas su mumis dedasi?“ – pridūrė jis.