12 metų – tokio amžiaus buvo Hovardas Dully, kai jam buvo atlikta lobotomija, rašo „Business Insider“.
„Per stebuklą tai nepavertė manęs zombiu, nesugniuždė mano dvasios ir nenužudė“, – 2005 m., jau suaugęs, pasakojo jis NPR, – „Bet tai mane labai paveikė.“
Lobotomija yra viena labiausiai kritikuojamų medicinos procedūrų istorijoje.
Kai kuriems, tarp jų ir H.Dully, kuriam procedūrą atliko garsus lobotomijos šalininkas Walteris Freemanas, jos padarė daugiau žalos nei naudos.
„Operacija turėjo palengvinti kančias. Mano atveju buvo priešingai“, – sakė H.Dully NPR.
Skirtingi gydytojai lobotomijas atlikdavo skirtingai, tačiau vienas iš pagrindinių metodų buvo išgręžti skylę kaukolės šone, kad būtų galima patekti į smegenis.
Kas yra lobotomija?
Lobotomija, dar vadinama leukotomija, yra chirurginė procedūra, kurios metu nutraukiamos nervinės jungtys prefrontalinėje žievėje – smegenų srityje, kontroliuojančioje pažintines funkcijas.
XX a. viduryje kai kurie mokslininkai manė, kad psichikos ligomis sergančių žmonių nerviniai ryšiai yra nenormalūs ir sukelia ligų simptomus. Todėl buvo manoma, kad nervinių skaidulų, jungiančių prefrontalinę žievę su kitomis smegenų dalimis, nutraukimas gali būti gydomasis poveikis.
Lobotomijos buvo atliekamos nuo XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio ir per visą ketvirtąjį dešimtmetį, siekiant gydyti įvairias ligas – nuo šizofrenijos, depresijos ir nerimo iki nenumaldomo skausmo.
Jos taip pat buvo išeitis perpildytoms psichiatrijos įstaigoms gydyti ir išrašyti pacientus, kad sumažėtų išlaidos.
Tačiau lobotomijos dažnai sukeldavo daugiau problemų – kartais jos baigdavosi epilepsija, asmenybės defektais, lėtiniais galvos skausmais, traukuliais, nuolatine negalia ar net mirtimi.
XX a. šeštajame dešimtmetyje lobotomijos buvo baigtos, tačiau iki to laiko gydytojai vien JAV atliko daugiau kaip 40 000 lobotomijų.
Lobotomija, nuo kurios viskas prasidėjo
XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje Portugalijoje modernią lobotomiją pradėjo taikyti António Egas Monizas. Pirmoji jo pacientė buvo 63 metų moteris, sirgusi depresija, nerimu, paranoja, haliucinacijomis ir nemiga.
Praėjus dviem mėnesiams po procedūros, kitas psichiatras įvertino moterį ir pranešė, kad „pacientės nerimas ir nerimastingumas sparčiai sumažėjo“.
Lobotomija, kurią Nobelio komitetas tuo metu laikė vienu svarbiausių kada nors padarytų atradimų psichiatrijos medicinoje, paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kur mokslininkai sukūrė savo modifikacijas.
Todėl lobotomijos buvo atliekamos įvairiais būdais, o du pagrindiniai iš jų buvo atviras metodas ir transorbitinis metodas, „Business Insider“ sakė Ročesterio universiteto istorijos profesorius Micalis Razas, knygos „Lobotomijos laiškai: The Making of American Psychosurgery“ autorius.
Atviruoju metodu chirurgas, norėdamas pasiekti smegenis, kaukolėje gręžimo įrankiais, panašiais į chirurginį instrumentą su cilindro formos ašmenimis, padarydavo angą.
Taikant transorbitalinį metodą per paciento akiduobes buvo įvedami instrumentai, pavyzdžiui, orbitoklastas, skirtas plonam kaulo sluoksniui pralaužti.
Neįmanoma sužinoti, kiek lobotomijų, jei iš viso buvo, buvo tikrai sėkmingos gydant pacientų psichikos sveikatos sutrikimus, nes gydytojai abejotinai apibrėžė, kaip atrodo „sėkmė“.
„Psichiatrijos rezultatai buvo – ir dažnai vis dar yra – vertinami pagal pacientų reintegraciją ir funkcionavimą visuomenėje“, – sakė M.Razas.
Pavyzdžiui, amerikiečių neurologas, JAV įdiegęs ir išpopuliarinęs lobotomiją, savo procedūrų sėkmę iš dalies grindė pacientų socialiniu prisitaikymu po operacijos, o ne jų psichikos būkle.
Nesvarbu, ar šizofrenija sergantis pacientas ir toliau turėjo haliucinacijų ir kliedesių. Lobotomija buvo laikoma sėkminga tol, kol jie galėjo dirbti ar tvarkyti namų ūkį.
Be to, buvo teigiama, kad populiarioji spauda skelbė straipsnius, kuriuose vadinamosios sėkmingos procedūros buvo sensacingai aprašomos. Tuo tarpu mokslinėje literatūroje dažniausiai trūko kritinės analizės ir objektyvių dokumentų apie įvairias pacientų reakcijas į lobotomiją.
Be to, kai kuriems pacientams lobotomija buvo atlikta be informuoto sutikimo.
Kodėl chirurgai nustojo atlikti lobotomijas
Tik atradus pirmąjį antipsichozinį vaistą – chlorpromaziną – lobotomijų naudojimas ėmė nykti.
Iki 1954 m. JAV apie 2 mln. pacientų jau buvo gavę chlorpromaziną, pradėjusį medikamentų kaip psichiatrinio gydymo erą.
„Lobotomijas pakeitė veiksmingų psichiatrinių vaistų atsiradimas, kurie leido kontroliuoti sunkių pacientų elgesį ir drastiškas lobotomijos žingsnis tapo nereikalingas“, – sakė M.Razas.
Be to, vaistai dažnai buvo saugesnis, pigesnis ir veiksmingesnis pasirinkimas, palyginti su lobotomija.
Nors kai kurios lobotomijos vis dar buvo atliekamos visame pasaulyje (nors ir daug rečiau) iki pat XX a. septintojo dešimtmečio, M.Razas sakė, kad šeštasis dešimtmetis iš esmės buvo lobotomijos eros pabaiga.
Paskutinė žinoma lobotomija JAV buvo atlikta 1967 m. ir baigėsi paciento mirtimi.
Šiandien lobotomijos JAV tebėra teisėtos, tačiau skirtingose valstijose galioja skirtingos taisyklės.
