Nors taip užtikrintai iš tiesų gal ir nereikėtų teigti – visas abejones išsklaidyti galėtų tik artimas šio objekto ištyrimas, o to padaryti nebeįmanoma – jis išlėkė iš mūsų stebėjimų lauko ir jo pavyti nepavyks. Tačiau tarptautinė mokslininkų komanda, kruopščiai išanalizavusi visus duomenis, kuriuos pavyko sukaupti apie Oumuamua, padarė išvadą, kad absoliučiai viskas, ką mes apie tą objektą žinome, rodo, kad jis yra natūralios kilmės.
Be abejo, ir taip jau buvome tuo beveik užtikrinti. Tačiau praėjusiais metais Harvardo astrofizikų publikuotame mokslo darbe buvo palikta užuomina, jog galimai tai yra ateivių zondas. Tai buvo tarsi žiežirba, užkritusi ant sausų skiedrų krūvos. Ir po to mokslininkai ištisus metus bėgiojo su vandens kibirais rankoje.
Bet jeigu tęstume tą pačią metaforą, tai naujo tyrimo, kurį publikavo „Nature Astronomy“ autoriai išsitraukė ugniagesių žarną.
„Nieko panašaus į Oumuamua savo Saulės sistemoje dar nesame matę. Tai iki šiol yra paslaptingas objektas. Tačiau esame linkę laikytis analogijų su mums žinomais dalykais, kol nerandame ko nors unikalaus. Ateivių kosminio laivo idėja gal ir patraukli, tačiau mūsų analizė rodo, jog viską, ką žinome apie šį kūną galima paaiškinti įvairiausiais natūraliais reiškiniais“, – sakė Merilendo universiteto (JAV) astronomas Matthew Knightas.
Objektas Oumuamua pirmą kartą buvo pastebėtas 2017 m. spalį, praėjus mėnesiui po to, kai jis buvo labiausiai priartėjęs prie Saulės ir jau keliavo iš mūsų sistemos. Objektas buvo iš tiesų keistas – net nepaisant fakto, kad jis iki mūsų per kosminę tuštumą keliavo šimtus milijonų metų.
Vienintelis dalykas, bendras šiam tarpžvaigždiniam svečiui ir mūsų Saulės sistemos objektams, yra rausva spalva, rodanti, kad jame yra gausu metalų, ilgą laiką švitintų kosminės spinduliuotės.
O visa kita yra iš tiesų neįprasta. Tai yra plonas ir ilgas objektas, panašus į 400 metrų ilgio cigarą. Jokiam kitam asteroidui ar kometai tokia forma nebūdinga.
Oumuamua dar ir šiek tiek sukasi – tarsi parverstas butelis. Ir, nors nepanašu, kad šiame objekte būtų ledo ar jis skleistų dujas, kaip būtų būdinga kometai, jo trajektorijos negalima paaiškinti vien gravitacijos poveikiu, kaip būtų būdinga asteroidams. Dėl to mokslininkai darė prielaidą, jog kažkokiu būdu šis objektas yra ir kometa, ir asteroidas.
Tačiau, nepaisant visų keistų savybių, to nepakanka teigti, kad Oumuamua yra erdvėlaivis, teigia mokslininkai.
„Šis daiktas yra keistas ir, tenka pripažinti, sunkiai paaiškinamas, tačiau negalima atmesti kitų natūralių reiškinių, kurie paaiškintų jo elgesį“, – sakė M.Knightas.
Tikėtina, kad savo egzistenciją šis objektas pradėjo kaip planetoidas ar planetoido fragmentas (tolimoje žvaigždės sistemoje bepradėjusios formuotis planetos užuomazga), kuris buvo išsviestas į kosmosą. Kiek leidžia teigti mūsų turimos žinios apie planetų formavimąsi, tai nėra toks jau retas reiškinys. Dėl gravitacinės sąveikos su žvaigžde ir kitomis planetomis tokie planetoidai iš tiesų gali būti „išmesti iš gimtųjų namų“.
O kadangi toks reiškinys nėra retas, visai tikėtina, kad tokie tarpžvaigždiniai objektai ganėtinai dažnai praskrieja pro Saulės sistemą. Mes tiesiog jų nepastebime, nes jų ryškumas yra mažesnis už mūsų gebėjimo aptikti ribą.
Ir nors Oumuamua stebėjimai neparodė jokios kometai būdingos uodegos, kuri paaiškintų šio objekto trajektoriją, uodegos neradimas dar nereiškia jos nebuvimo – ypač jeigu stebėjimai nebuvo atliekami tame bangų ilgyje, kuriame tokia uodega matytųsi.
Ir nors Oumuamua praskrido bei nutolo, gali būti, kad netiesioginiai stebėjimai dar leis apie jį surinkti daugiau duomenų: 2022 metais pirmąją šviesą turėtų išvysti specialiai tarpžvaigždinių objektų paieškai skirtas JAV Nacionalinio mokslo fondo teleskopas „Large Synoptic Survey Telescope“ (LSST).
„Gali būti, kad kasmet atrasime po naują tarpžvaigždinį objektą. Tada iš tiesų galėsime pasakyti, ar Oumuamua buvo keistas objektas, ar įprastas. Jei rasime 10–20 tokių objektų, o Oumuamua vis dar atrodys išskirtinis, teks dar kartą įvertinti savo paaiškinimus“, – sakė M.Knightas.
Jo ir kolegų mokslinį darbą publikavo „Nature Astronomy“.
