Jei mes pasigamintumėm truputį kietesnę raketą nei Musko „Falcon Heavy“ ir su ja sugebėtume keliauti laiku (Albertas Einsteinas, perskaitęs tokį sakinį, neabejotinai „facepalmintų“) ir nuskrietume truputį į praeitį, kokius 13,7 mlrd. metų, rastume... nieką. Absoliučiai sterilią tuštumą: be laiko, erdvės, šviesos, nulis fizikos dėsnių, tiesiog rojus tiems žmonėms, kurie pavargo nuo kitų ir trokšta ramybės.
Tik staiga horizonte... Pala, jo irgi nėra... Na ten, kažkur, toje tuštybėje, sužimba toks singuliarusis taškas. Kas per velnias jis yra, paklausite Jūs. Na į velnią gal nepanašu, bet jei jo būstą – pragarą, sumažinsim iki neįsivaizduojamo mažumo erdvės (tiek mažos, kad net nebandysiu rašyti, kiek nulių sudaro tą skaičių) ir mestelėsim truputį materijos – visko, ką aplink rasime, o galiausiai šį gėrį pabandytumėm suspausti.
Kad geriau įsivaizduotumėte kas nutiko po to, kaip pavyzdį paimkite mažytį balioną ir pabandykite į jį įpilti vandens. Po to jį spauskite. Kas nutiks? Jūs apsitaškysite gerus savo džinsus, nes balionas, neatlaikęs spaudimo, sprogs. Panašiai buvo ir su minėtu tašku, tik jam sprogus (šis įvykis taikliai pavadintas Didžiuoju sprogimu), atsiranda nesuvokiamo dydžio erdvė. Praėjus dar kažkiek laiko, greičiau nei per sekundę, atsirado gravitacija, laikas ir kitos mums žinomos jėgos. Po truputį pradėjo kurtis cheminiai elementai, jie jungėsi, sudarydami medžiagas, kol galiausiai atsirado mūsų mylima Visata.
O kas toliau? Mes su savo laiko mašina skrendam truputį į ateitį. Keliaudami matom, kaip kuriasi žvaigždės, paskui jungiasi į galaktikas ir lėtai (220km/s greičiu) sukasi aplink savo ašį. Rodos, aplink tvyro ramybė ir harmonija. Tik staiga mūsų pilotas „užtraukia“ įsivaizduojamą rankinį stabdį, nes priešais atsirado netikėta kliūtis.
Mes jau nukeliavome 9,1 mlrd. metų ir prieš mūsų akis pradeda formuotis Saulės sistema. Iš pradžių tai buvo tik keleto šviesmečių ploto dulkių debesis, kuris sukosi vis greičiau ir greičiau, kol maždaug po milijono metų gravitacija ir kitos jėgos privertė jį susitraukti į besisukantį diską, kurio viduryje atsirado mūsų Saulė, bet ji buvo dar per jauna ir per maža, kad galėtų išdidžiai tarti, kad „esu Alfa“.
Tad prireikė dar bemaž 50 milijonų metų, kad ji po truputį didėtų ir savyje užkurtų termobranduolinę reakciją, o aplink save skleistų šilumą bei po kažkiek laiko džiugintų mus kiekvieną dieną. Kas liko nepanaudota saulės susidarymui, nenuėjo veltui. Likusios medžiagos, taip pat veikiamos gravitacijos, aplink save pradėjo auginti masę (po kelis centimetrus per metus), kol susiformavo pirmapradės planetos.
Po netikėto sustojimo mūsų pilotas jau apšildė variklius, tad vėl sėkmingai tęsiame kelionę, tik šįkart judame ne taip greitai. Mūsų taikinys – Žemė. Aišku, kai prie jos prisiartinom, ji nebuvo panaši į žaliai mėlyną mūsų tėviškėlę. Planeta dar jauna, besispjaudanti lava, o jos veidą vis apdaužo pro šalį skrendantys meteorai.
Vienas iš jų pasitaikė kaip reta didelis – apie 40 proc. Žemės masės – ir tekštelėjo į paviršių iš visos turimos jėgos. Per ilgą laiką iš atskilusių nuolaužų susiformavo mums gerai pažįstamas Mėnulis, o Žemė po truputį atsigavo. Jos paviršius vėso, į planetos centrą grimzdo sunkieji elementai, sudarydami planetos branduolį. Ugnikalniai nerimo ir spjaudė didelius kiekius smalkių, anglies dvideginio, metano, vandens garų, sieros, ir kitų medžiagų, kurios kaupėsi žemės paviršiuje ir taip sudarė pradinę atmosferą, likusios paviršiuje uolienos – tvirtą pagrindą.
Bet planeta vis dar nepriminė dabartinės savo išvaizdos – aplink tik išdžiuvusi dykuma, oras įkaitęs, dėl labai tankios atmosferos ir sukelto šiltnamio efekto. Verkiant reikėjo atgaivos. Tada dangus prakiuro. Milijonus metų ant paviršiaus lijo. Be perstojo. Milijoną metukų. Tad kitą kart nesiskųskit, kai kokia popietę palyja. Tas milžiniškas kiekis vandens niekur nedingo. Jis suformavo pirmuosius vandenynus, o dėl pragariško klimato jame pradėjo dėtis keisti dalykai.
Mūsų pilotas meistriškai nutupdo raketą ant paviršiaus. Nuo šiandienos mus skiria viso labo tik 3,5 mlrd. metų. Išorinis pasaulis prisisunkęs metano, pavienio vandenilio, trupučio smalkių. Virš galvos oras įsielektrinęs. Žinoma, visur aplink telkšo didžiulis kiekis vandens, o dar pridėkim mūsų saulutės teikiamą ultravioletinę spinduliuotę. Visus šiuos komponentus sumetam į krūvą, palaukiam porą milijonų metelių ir voilà – ką tik vandenyje gimė gyvybė. Na, gal dar nelabai gyvybė. Tiksliau, tas pradinis dalykas, iš kurio atsiras gyvybė.
Buvo taip. Trenkė žaibas ir perkūnas, vandenyje dėl tarp medžiagų vykstančių cheminių reakcijų, radosi polimerai, iš kurių palaipsniui kūrėsi pirmosios RNR grandinės. Vėliau šitos gražuolės pamažu keitiesi, kol atsirado DNR. Vėliau aplink šias grandines pradėjo kurtis savitos struktūros dariniai – lipidai, atliekantys „apsauginio“ vaidmenį, kuris užtikrino saugų dalijimąsi. Tad šiai pirmajai ląstelei beliko tik smagiai aplink save gaminti kopijas.
Aišku, buvo ir klaidų. Kaip ir visada, gyvybė iš jų mokėsi ir palikdavo tik tokius junginius, tokias ląstelių sudėtis, kurios galėtų gyvuoti. Tam ji turėjo marias laiko – milijardus metų, kol pavienės ląstelės jungėsi su kitomis, sudarydamos jau sudėtingesnius organizmus, šie savo ruožtu buvo terpė pirmiesiems gyviems organizmams.
Pilotas rodo ženklus, kad mes pasiskubintume lipti į raketą. Jis spusteli greičio pedalą ir mes su vėjeliu nuskrendame dar 3,1 mlrd. metų į priekį. Mūsų raketos buvusią vietą, kaip ir viską aplinkui, okupavo žali daugialąsčiai dumbliai. Šie pikantiški augaliukai savyje turi chlorofilo, kurio pagalbą iš atmosferos pasisavina anglies dvideginį, o išspjauna deguonį. Jie, patys to nežinodami, atvertė dar vieną evoliucijos puslapį.
Palanki terpė leido besislapstantiems vandenyne gyviams saugiai apgyvendinti sausumą. Žinoma, daug jų žuvo bandydami, bet evoliucija turi ir laiko, ir išteklių, kad galėtų dar ir dar kartą eksperimentuoti. Galiausiai jai pavyko, dabar ne tik vanduo, bet ir visa Žemės planeta tapo pilna gyvybės.
Mūsų kolega pilotas žvilgteli į termometrą, kurio skalė kritiškai nukrito žemyn. Atšalus klimatui, jauna gyvybė patyrė pirmą rimtą išbandymą – per jį išnyko beveik visi vandenyje egzistavę organizmai, o sausuma neteko bemaž 80 proc. gyvybės. Bet tai buvo tik pradžia. Po to sekė vis nauji išbandymai. Jei ant galvos nukrisdavo koks meteoritas ar netyčia iš po žemių prabusdavo koks ugnikalnis, ar klimatas dėl kokių tik jam žinomų priežasčių sugalvodavo pasikeisti, tik ką atsikūrusiai gyvybei iškildavo pavojus pražūti su visam, bet visos pastangos nueidavo perniek.
Gyvybė yra per gaji, kad, vienąkart davus jai gyvuoti, ji pražūtų. Tarkime, žinomiausias išnykimas: kai prieš 65 milijonus metų skrisdama pro šalį kometa netyčia užkabino Žemę ir išnaikino visus dinozaurus, iš po nuolaužų į paviršių išsikabarojo maži šiltakraujai padarai, kurie laikui bėgant vis didėjo, kol pradėjo viešpatauti visur. Kad ir kaip baisiai skambėtų, bet gal be visų tų katastrofų ir išnaikinimų, nebūtų mūsų pačių.
Erdvėlaivio vedlys vis nekantriai dairosi į savo laikrodį. Skuba žmogus, ko gero, reikalų turi, todėl jungia aukštesnę pavarą ir jau skuodžiam į netolimą ateitį. Dabar esam kažkur Afrikos platybėse. Laivas švelniai nusileidžia ant savanos žolės. Prieš mus ant medžio šakos tingiai dienas leidžia į beždžiones panašūs gyvūnai. Taip, jūs teisingai pagalvojote, tai mūsų gerieji senieji proseneliai. Kol kas jie nesiruošia palikti savo saugios buveinės, ir ateitį mato pakilę porą metrų nuo Žemės.
Deja, laikas bėga ir miškas pralaimi kovą savanai, tad mūsų giminaičiams nieko kito nebeliko, kaip tik ropštis iš medžių, ir pratinti savo kūnus judėti tvirtai ant dviejų kojų. Turbūt pirmiesiems nelabai gerai sekėsi, nes ant žemės jų tykojo daugybė pavojų, o nepaklusnūs kūnai tikrai nepadėjo pabėgti nuo plėšrūnų, tad mūsų „seneliams” teko išmokti slapstytis ar bent jau apsiginti nuo tykančių pavojų. Tam labai tiko iš akmens padaryti kirvukai, bei antgaliai.
Palaipsniui protėviai išsikraustė iš gimtų Afrikos savanų, aplankydami vis naujas vietas, kol galiausiai mūsų buvo visur - nuo Australijos pakrančių iki Sibiro taigų. Tapom planetos valdovais, bet tai neįvyko taip staiga, kaip galėtų atrodyti. Gaudavome į kaulus nuo visų, dar pešdavomės tarpusavyje, tačiau tas nepaprastas smalsumas, baimės klysti nebuvimas, primityvus loginis mąstymas padėjo atsirasti ten, kur esame dabar.
Nors ant mūsų galvų nebekrito meteorai (kol kas), tarpusavio vaidai visais laikas po truputį retino mūsų gretas. Na, jei nekariaudavom, tai vis kas kokia liga užpuldavo ir, žiūrėk, jau viena epidemija nusinešė „tik“ pusę Europos. Bent jau dabar sugebam pažaboti bakterijas ir virusus, kad šie nesukeltų pernelyg daug mirčių. Tai privalumas, bet su ginklų kontrole ir karų paskelbimais dar reikėtų padirbėti. Bet apskritai, galima sakyti, kad blogieji laikai jau praeityje.
Dabar pilotas mus išspyrė iš savo skraidyklės ir nurūko link horizonto. Nukeliavę tokia ilgą kelionę, nejučiomis pradedame mąstyti, kaip mums pasisekė. Na, pažiūrėkim:
1. Kažkaip stebuklingu būdu susikūrė Visata, o joje žvaigždės ir mūsų Saulutė su savo sistema. Jei tą akimirką singuliarusis taškas nebūtų prikaupęs pakankamai energijos, nebūtų bumbtelėjęs ir nebūtume atsiradę mes.
2. Jei saulė būtų nors kiek mažesnė, o Žemė bent 6 proc. toliau ar arčiau jos, gyvybė nebūtų galėjusi užgimti. Arba turėtumėm keturias rankas. Mažiausiai.
3. Per daugybės katastrofų virtinę nebuvo sunaikinta būtent ta rūšis, iš kurios mes palaipsniui išsivystėme.
4. Ir kaip mums pasisekė, kad protėviai buvo užsispyrę bei nebijojo rizikuoti savo gyvybėmis dėl kažko naujo, kad tas protėvis, iš kurio aš išsivysčiau, turėjo proto visą tai stebėti bei įsidėmėti, o ne žūti.
Ir pagaliau 5. Mums velniškai pasisekė, kad esame čia ir dabar. Galiu drąsiai pasakyti, kad mumyse yra pirmųjų žvaigždžių neutronai, pirmosios Žemės dulkės, pirmieji vandens lašai ir pirmasis oro gurkšnis. O daugiau nieko ir nereikia. Gal tik nenuvilti tų protėvių, dėl kurių esame čia.
Šis straipsnis dalyvauja Mokslo populiarinimo rašinių konkurse. Konkursą organizuoja TV laida „Mokslo sriuba“ ir tinklaraštis „Konstanta 42“.
