DNR replikacijos metu vyksta du svarbūs procesai. Pirmojo etapo metu DNR grandinė išsitiesina ir veikiant fermentui DNR helikazei, dvi DNR sudarančios grandys atsiskiria. Paprastai tariant - viena dvigrandė DNR laikinai tampa dvejomis viengrandėmis DNR.
Sekančio etapo metu, veikiant fermentui DNR polimerazei, nukleotidai (keturių rūšių molekulės, kurie ir sudaro DNR struktūrą) nuosekliai prijungiami prie viengrandės motininės grandinės. Tokiu būdu, viengrandė DNR grandinė „prisiaugina“ trūkstamą dalį ir vėl tampa dvigrande.
Pilnai įvykus replikacijos procesui, susidaro dvi identiškos DNR grandinės, iš kurių kiekvienoje yra po vieną naujai susintetintą viją ir vieną originalią viją iš prieš tai skilusios DNR grandinės.
Ilgą laiką buvo manoma, jog fermentas DNR polimerazė kažkokiu būdu kontroliuoja nukleotidų prijungimo procesą tarp dviejų grandžių ir užtikrina, kad abi jos bus identiškos. Jei būtų kitaip – antroje grandinėje nukleotidai būtų prijungiami ne ta pačia seka. Kartais taip ir nutinka ir tokį atvejį mes vadiname mutacija.
Tačiau nufilmuotas DNR replikacijos procesas aiškiai rodo, jog apie jokią DNR polimerazės dviejų grandžių kontrolę negali būti nė kalbos. Atskiros, tos pačios DNR grandys, nukleotidus prijunginėja nevienodai greitai. Maža to, kartais vienos grandies nukleotidų prijungimo procesas visai sustoja, o tada visai netikėtai pagreitėja iki dešimties kartų. Kol kas mokslininkai negali paaiškinti kodėl taip yra.
Tačiau aišku yra viena. Ankstesnis DNR replikacijos mechanizmo supratimas yra visai netikslus. Jokios DNR polimerazės koordinacijos tarp grandžių nėra, replikacijos procesai tarp jų vyksta autonomiškai, o tikslumą užtikrina kiti, dar nežinomi veiksniai.
Detaliau su tyrimu galite susipažinti originalioje publikacijoje, publikuotoje žurnale „Cell“.
