„Tools Up!“ yra Lenkijos studijoje „Knights of Unity“ sukurtas žaidimas. Ši studija specializuojasi žaidimų kūrime, tačiau dažniau teikia šią paslaugą kitiems, nei išleidžia kažką patys, savo vardu. Greičiausiai dėl šios priežasties kūrėjai ir pasirinko santykinai naują ir dar nenumelžtą žanrą bei pasitelkę gerai žinomo žaidimo tematiką sukūrė kažką visiškai naujo. Šis žaidimas taip pat puikus įrodymas fakto, kad kartais vien temos pakeitimas gali žaismui suteikti visiškai naujų potyrių.
Šiame žaidime valdome komišką darbininkų brigadą, kuri keliaudama žaidimo lygiais turi atlikti remontą įvairiausiose patalpose. „Overcooked“ žaidime, esminis iššūkis slypėjo preciziškame procesų planavime ir darbų pasidalijime siekiant kovoti su pagrindiniu iššūkiu — erdve virtuvėje. Erdvės buvo mažai, tad kartu žaidžiantys žaidėjai, turėdavo reguliariai padėti vienas kitam, tuo pat metu stengdamiesi nesimaišyti vienas kitam po kojomis. Žaidžiant „Tools Up!“ šis iššūkis tampa dar ryškesnis, nes čia stinga ne tik erdvės, čia stinga visko, o labiausiai nervų. Nors žaidimas nediktuoja sąlygų ir kiekvienas žaidėjas yra laisvas daryti ką nori, paprastai visi tenori įrodinėti, kad jų darbai ir jiems paskirtas kambarys – svarbiausias.
Jei kada esate darę remontą namie, netruksite pastebėti, kad šis žaidimas vargu ar primena tikrą renovacijos darbus, išskyrus vieną vienintelį aspektą — emocijas. Nors žaidime gaunamos užduotys gan paprastos, kūrėjai prikūrė visą eilę kliūčių, dėl kurių prie kompiuterio susėdusi taiki šeimyna netrukus virsta pakeltu tonu komunikuojančiais brigadininkais.
Kas kartą atvykę į objektą, kažkur jame rasime planą, kurį laikydamas vienas žaidėjas gali pranešti kitiems kiek ir kokių darbų reikės atlikti. Darbai paprastai labai panašūs — nudažyti arba plytelėmis ar tapetais apklijuoti sienas, ištiesti kiliminę dangą ar plyteles ant grindų, na ir sutvarkyti aplinką kai darbai jau bus atlikti. Kartais prieš dažant ar tapetuojant gali tekti nulupti senus tapetus ar nusitinkuoti sieną. Problema ta, kad žaidime paprastai tėra vienas kibiras ir tas pats vienas kibiras turi būti naudojamas tiek klijų maišymui, tiek tinkui, tiek šiukšlėms kaupti. Suaugę žaidėjai šį iššūkį įveiks greitai, tačiau žaidžiant su vaikais, dažnai tenka ne darbus dirbti, o vaikytis mažuosius pagalbininkus kurie nugvelbia kibirą, nes jų atliekamas darbas svarbiausias!
Na, bet kibiro klausimas sprendžiamas paprastai: pirmiausia jis panaudojamas šiukšlėms, o vėliau kitiems darbams. Kai komanda tą suvokia, kibiro problema lyg ir dingsta, bet atsiranda kitos. Ribota erdvė ir praėjimai reiškia, kad planuoti reikia viską. Negalima tinkuoti naudojamų praėjimų, negalima stumdytis patalpose kur vyksta dažymas ir t.t. Paprastai atvykę į objektą jame rasite tik dalį medžiagų reikalingų remontui, o likusias pristatys kurjeriai.
Kiek žaidimų pralaimėta vien dėl to, kad užtinkavę praėjimus kukavome kambaryje ir negalėjome pasitikti kurjerio! Pastarasis lukteli kelias sekundes ir išvyksta, vėliau, tiesa, grįžta, tačiau šiame žaidime visos užduotys privalo būti atliktos per ribotą laiką, tad tokie nesusipratimai dažnai kainuoja įvertinimo žvaigždutę. Čia svarbu paminėti, kad žaidėjų darbas vertinamas trijų žvaigždučių sistemoje. Jei per nurodytą laiką neatliekamos visos užduotys, ar žaidėjai palieka šiukšlių ar įrankių objekte, vertinimas yra sumažinamas iki vienos ar dviejų žvaigždučių. Kodėl tai svarbu? Ogi todėl, kad kiekvienas naujas objektas atrakinamas naudojant būtent šias žvaigždutes, tiksliau, suminį jų kiekį. Taigi, žaidime gali nutikti situaciją, kai įveikę visus lygius viename pastato aukšte, negalėsite patekti į naują aukštą, nes trūks žvaigždučių. Tokiu būdu žaidimas tarsi leidžia kartais „pachaltūrinti“, bet šiaip „chaltūros“ nepripažįsta.
Vis tik didžiausia kliūtimi žaidime tampa patys žaidėjai. „Tools Up!“ veikėjai ir jų valdymas akivaizdžiai tyčia padarytas taip, kad nebūtų per lengva. Veikėjai yra paklusnūs žaidėjo komandoms, tačiau tuo pat patys iš prigimties yra kerėplos, nuolat kliūnantys už kampų, daiktų ar vieni kitų. Žaidime naudojamas komiškas fizikos modelis lemia tai, kad statybininkai dažnai susiduria pilvais. O jei kuris jų nešė kibirą dažų, po tokio susidūrimo kaip mat atsiras bala, ant kurios būtinai kas nors paslys ir pradės komišką nelaimių grandinę. Išlaistyti dažai bei šiukšlės tampa kliūtimis sparčiam darbui ir jas būtina pašalinti, tačiau progresuojant žaidime atrakinami vis nauji lygiai užtikrina, kad tai nebus paprasta. Jau antrajame renovuojamo pastato aukšte paaiškėja, kad kai kurie butai nešildomi ir juose grindys vietomis padengtos ledu. Dirbti tampa slidu ir sunku, o ypač jei prišiukšlinama tiesiai ant ledo, nes čiuožti žaidime lengva, o štai sustoti – gan sudėtinga. Vėliau žaidime atsiranda ir rimtesnių kliūčių, paminint, bet neišskiriant objektą saugančius vaiduoklius.
Galiausiai kūrėjai įvedė dar vieną elementą, kuris labai dažnai prajuokina, tačiau tuo pat metu ir erzina. Visas žaidimo valdymas yra kontekstinis, susietas su vos pora skirtingų mygtukų. Tai reiškia, kad vienas ir tas pats mygtukas gali atlikti kelias skirtingas funkcijas priklausomai nuo konteksto. Jei stovite tiesiai prieš sieną, tas pats mygtukas gali būti panaudojamas tiek dažymui, tiek senų tapetų lupimui, bet... Bet jei mygtuko paspaudimo metu šiek tiek sujudėsite ir pasisuksite į kitą žaidėją, tas pats mygtukas lems, kad šis atsidurs jūsų glėbyje. Pačiuptas žaidėjas gali būti padėtas ar numestas ant žemės, tačiau pats ištrūkti iš kolegos gniaužtų jis negali, tad paniškas klyksmas „paleisk mane!“ yra dar vienas, nuolatinis šio žaidimo palydovas.
Šį žaidimą, kaip ir „Overcooked“, labiausiai norėtųsi rekomenduoti dviem žaidėjų kategorijom. Tiems kurie mėgsta kartais pažaisti kažką neįpareigojančio vakarėlių metų, na ir tiems kurie mėgsta žaisti šeimoje. Vis tik pastaroji grupė su „Tools Up!“ gali ir apsigauti. Savo atmosfera šis remontų simuliatorius labai primena senąją animaciją apie du kaimynus, kurie nuolat remontuodavo savo būstus. Žaidimas tiek pat komiškai kvailas, kiek ir filmuko herojai, bet būtent todėl jis ir džiugina, bei greičiausiai patiks vyresnio amžiaus žaidėjams. Vis tik žaidžiant su vaikais, pastebėjome, kad suaugusiųjų mėginimai planuoti ir derinti darbus jų nedžiugina, o į kuprą alsuojantis laikrodis ir apskritai yra nemaloni, bei nepriimtina mechanika mažiesiems. Šiuo atžvilgiu žaidimą išties galima labiau traktuoti kaip edukacinį, nei kaip pramoginį, gal vien jau dėl to, kad joks vaikas neištvers suaugusiųjų primetamos skubos ir tvarkos ilgiau, nei 45 minutes.
