Du penktadaliai šio ledo kiekio ištirpo per pastaruosius penkerius metus, o proceso sparta padidėjo trigubai, rašoma straipsnyje, paskelbtame žurnale „Nature“ 84 mokslininkų grupės.
Šios išvados turėtų išsklaidyti bet kokias užsilikusias abejones, kad Antarktidą kaustantys ne vieno kilometro storio ledo šarvai nyksta, pabrėžė autoriai.
Jie taip pat atkreipė dėmesį į šio proceso keliamą didžiulį pavojų žemumose esantiems pakrančių miestams ir gyvenvietėms, kurios yra šimtų milijonų žmonių namai.
„Dabar turime nedviprasmišką vaizdą, kas dedasi Antarktyje“, – sakė vienas iš pagrindinių studijos autorių Ericas Rignot, dirbantis NASA Reaktyvinio judėjimo tyrimų laboratorijoje, du dešimtmečius stebėjusioje pasaulio ledynų dinamiką.
„Šiuos rezultatus laikoma dar vienu pavojaus skambučiu, raginančiu imtis veiksmų, kad sulėtintume mūsų planetos šiltėjimą“, – pridūrė jis.
Daugiau kaip 90 proc. šio užšalusio vandens yra susikaupę Rytų Antarktidoje.
Iki šiol mokslininkams sunkiai sekėsi nustatyti, ar Antarktyje iš sniego susidarančio ledo susikaupia daugiau negu prarandama dėl tirpsmo ir ledo lyčių bei ledkalnių , atsiskiriančių ir nuplaukiančių į vandenyną.
Tačiau daugiau kaip dviejų dešimtmečių laikotarpį aprėpiantys palydovų surinkti duomenys pagaliau pateikė daug išsamesnį vaizdą. Naujausios išvados yra pagrįstos 24 atskirais tyrimais, per kuriuos buvo atliekami stebėjimai iš kosmoso.
Jeigu ištirptų visas ledas, dengiantis Antarktidą, kuri yra dvigubai didesnė už Jungtinių Valstijų žemyninę dalį, pasaulio vandenynų lygis pakiltų beveik 60 metrų.
Daugiau kaip 90 proc. šio užšalusio vandens yra susikaupę Rytų Antarktidoje. Ši žemyno dalis išliko gana stabili, nors kintant klimatui mūsų planetos paviršiaus vidutinė temperatūra padidėjo vienu laipsniu Celsijaus.
Kai kurie tyrimai netgi rodė, kad pastaraisiais dešimtmečiais šioje Antarkties dalyje ledo susikaupdavo daugiau negu būdavo prarandama.
„Staigus paspartėjimas“
Tačiau paaiškėjo, kad Vakarų Antarktida daug pažeidžiamesnė pasaulinio atšilimo – ypač Antarktidos pusiasalis, kur nuo 1995 metų atitrūko ir į vandenyną nuplaukė daugiau kaip 6,5 tūkst. kv. kilometrų šelfinių ledynų.
Kadangi šelfiniai ledynai prieš atitrūkdami ledkalnių pavidalu jau plūduriuoja, jie jūros lygio nekeičia. Tačiau Vakarų Antarktidos milžiniški ledynai, pamažu slenkantys į vandenyną, yra sukaupę pakankamai vandens, kad pakeltų jūros lygį 3,5 metro.
Dviejų iš šių ledynų – Pušų salos ir Thwaiteso – slinkimas paspartėjo, tad dabar jie laikomi nestabiliais. Abi šios ledo tėkmės laikomos užtvara, trukdančia toliau nuo vandenyno slūgsančiam ledui judėti vandenyno link.
Tyrėjai nustatė, kad beveik visa ledo masė, prarasta per pastaruosius 25 metus, buvo Vakarų Antarktidoje.
Nuo 1992 metų ištirpus 2,7 trln. tonų ledo jūros lygis pakilo apie aštuonis milimetrus.
„Nors išlieka nemenkas netikrumas dėl Rytų Antarktidos masės balanso, tampa vis aiškiau, kad ledo nykimas Vakarų Antarktidoje paspartėjo“, – studijos išvadas komentavo Bristolio universiteto mokslininkė Kate Hendry.
Jeigu dabartinė tendencija išliks, Antarktis gali tapti pagrindiniu jūros lygio kilimą lemiančiu veiksniu, pranokstančiu Grenlandijos ir kalnų ledynus, taip pat šylančio vandens plėtimąsi, nustatė tyrėjai.
Vandenynų lygis šiuo metu kasmet pakyla apie 3,4 milimetro. Nuo 1993 metų pasaulio vandenyno lygis pakilo iš viso 84,8 milimetro.
Palyginus su padėtimi iki pramonės revoliucijos, jūros lygis iki šio šimtmečio pabaigos gali pakilti nuo keliasdešimties centimetrų iki metro ar daugiau – nelygu, kiek sėkmingos bus pastangos apriboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą.
Bet kokiu atveju vandenynų lygis tebekils kelis šimtmečius, sako mokslininkai.
Naujausi duomenys rodo, kad per du dešimtmečius iki 2012 metų Antarktida kasmet netekdavo apie 76 mlrd. tonų ledo. Nuo laikotarpio pradžios šis rodiklis smarkiai padidėjo – vidutiniškai iki 219 mlrd. tonų per metus.
„Ledo nykimas Antarktidoje per pastarąją dešimtmetį staigiai paspartėjo“, – sakė Lidso universiteto profesorius Andrew Shepherdas, vienas iš šį procesą tiriančio projekto „Ice Sheet Mass Balance Exercise“ (ISMBE) vadovų.
„Mūsų dienomis šis žemynas lemia spartesnį jūros lygio kilimą negu kada nors per pastaruosius 25 metus“, – pridūrė jis.
Studijoje nedalyvavę mokslininkai palankiai vertino tyrimams naudotus metodus.
„Šio tyrimo stiprybė – kad jis apjungia nepriklausomus metodus ir rezultatus, gautus skirtingų grupių visame pasaulyje“, – pažymėjo Kolorade įsikūrusio JAV Nacionalinio sniego ir ledo duomenų centro mokslininkė Twila Moon.
Tyrėjai taip pat pabrėžė, kad vyriausybės turėtų atsižvelgti į gautas išvadas.
„Išvados kelia didelį nerimą“, – komentavo Londone veikiančio Imperijos koledžo profesorius Martinas Siegertas, prie šios studijos neprisidėjęs.
„Atrodo, kad einame keliu į reikšmingą ledo dangos praradimą per ateinančius dešimtmečius ir kad tai sukels ilgalaikių pasekmių spartėjant jūros lygio kilimui, – pridūrė jis. – Jeigu dar nesame sunerimę dėl klimato kaitos keliamų pavojų, tai turėtų būti itin garsus žadinantis skambutis.“
