„Mūsų galaktikos centre esanti juodoji skylė yra vos 4 mln. kartų masyvesnė už Saulę, palyginti su ja atrasta juodoji skylė yra milžiniška“, – sakė tyrimo vadovė dr. Lisa Havey-Smith iš CSIRO Astronomijos ir kosmoso centro.
1989-aisiais „Nature“ žurnale pranešta apie pastebėtas dujas tolimoje galaktikoje IRAS 20100-4156. Iš tiesų IRAS 20100-4156 sudaro trys galaktikos, kurios yra jungimosi procese, o jų centruose esančios juodosios skylės taip pat jungiasi į vieną.
L.Smith nusprendė pamatuoti dujų išspinduliuotų radijo bangų spektrą ir tokiu būdu išmėginti naują teleskopą. Tai darydama mokslininkė aptiko šį tą netikėto.
Ji pastebėjo, kad dujos judėjo du kartus greičiau, nei anksčiau manyta – ne mažiau nei 600 km/s greičiu aplink galaktikos centrą.
Dujos sūkuriuoja veikiamos juodosios skylės gravitacijos, o iš jų judėjimo mokslininkai gali nuspėti juodosios skylės masę.
Besijungiančios supermasyvios juodosios skylės sukuria ir terpę, kurioje žvaigždės formuojasi šimtus kartų greičiau, nei iki tol. Dėl to astronomai gali matyti už daugelio šviesmečių nutolusią galaktiką.
