Klausimą, kodėl žmonės tiki sąmokslo teorijomis, neseniai iškėlė ir britų psichologė Karen Douglas. Jos kartu su kolegomis parengtas straipsnis skelbiamas žurnale „Current Directions in Psychological Science“.
Tyrėjų teigimu, priežastys, dėl kurių žmonės ima tikėti sąmokslo teorijomis, gali būti nulemtos trejopų veiksnių:
- noro suprasti tiesą,
- noro kontroliuoti padėtį ir jaustis saugiai,
- noro išlaikyti teigiamą savivaizdį.
Rašinio autorius toliau siūlo kiekvieną iš šių veiksnių panagrinėti išsamiau.
Noras suprasti tiesą
Mėginimas rasti paaiškinimų įvairiems aplink mus vykstantiems įvykiams ir reiškiniams – natūralus kiekvieno žmogaus elgsenos elementas. Nuolat keliame sau klausimą, kodėl atsitinka būtent taip, o ne kitaip. Kodėl tą dieną, kai pagaliau išsiruošiau į žygį, būtinai turi lyti? Kodėl tu staiga pasidarei tokia abejinga? Kodėl tu nesupranti, ką aš bandau tau pasakyti?
Mes ne tik keliame klausimus. Mes labai greitai į juos ir atsakome. Tačiau tie atsakymai nebūtinai yra teisingi. Sumąstome tokius atsakymus, kurie arba mums leidžia tą akimirką nusiraminti, arba yra tinkami pagal mūsų pasaulėžiūrą. Lyja todėl, kad man visada sekasi mažiausiai. Tu vaizduoji abejingą, nes negali pakęsti, kai šokama ne pagal tavo dūdelę. Tu nesupranti, ką aš tau sakau, nes paprasčiausiai nesiklausai.
Pasak D.Luddeno, visi mes turime klaidingų įsitikinimų. Pavyzdžiui, rašo jis, jei žmogus mano, kad Australijos sostinė yra Sidnėjus, jis yra klaidingo įsitikinimo auka. Sužinojęs, kad tikroji Australijos sostinė – Kanbera, jis iškart savo nuomonę pakeis. Jis supras, kad paprasčiausiai klydo, ir jo emocijų naujai sužinotas faktas niekaip neužgaus.
Sąmokslo teorijos pagal jų apibrėžtį taip pat yra klaidingi įsitikinimai. Tačiau žmonės, kurie jomis tiki, nelinkę taip paprastai jų išsižadėti. Idant suprastų kokį nors konkretų įvykį pagrindžiančią sąmokslo teoriją, jie investuoja laiko ir pastangų: skaito atitinkamą literatūrą, tikslingai naršo internete, žiūri jų įsitikinimus patvirtinančias televizijos laidas. Nežinodamas tiesos, žmogus jaučiasi nejaukiai. Patikėjęs sąmokslo teorija, jis gali atsikvėpti lengviau.
Noras kontroliuoti padėtį ir jaustis saugiai
Žmogus turi jausti, kad geba savo gyvenimą kontroliuoti. Pavyzdžiui, daugelis jaučiasi saugesni, kai vairuoja patys, o ne tada, kai sėdi keleivio vietoje. Žinoma, dėl įvairių priežasčių, kurių kontroliuoti jie nepajėgūs, net ir geriausi vairuotojai gali nukentėti eismo įvykiuose.
Tiems, kurie jomis tiki, sąmokslo teorijos dažnai yra būtent tai, kas padeda pajusti padėties kontrolę ir jaustis saugiau. Tai ypač ryškiai pasireiškia tada, kai priešingo veikimo perspektyva baugina. Pavyzdžiui, pripažinus, kad pasaulinė temperatūra katastrofiškai kyla dėl žmogaus veiklos, ko gero, derėtų ryžtis gana skausmingiems pokyčiams – atsisakyti dalykų, kurie gyvenimą daro patogų. Bet jei ir klimato žinovai, ir politikai nedvejodami aiškina, kad klimato kaita – mitas, tuomet galima ramiai sau gyventi ir nesukti galvos. Tokio pobūdžio argumentai – didelė paskata leistis į sąmokslo teorijų medžioklę.
Noras išlaikyti teigiamą savivaizdį
Tyrimai rodo, kad tie žmonės, kurie jaučiasi socialiai marginalizuoti, yra labiau linkę domėtis sąmokslo teorijomis. Rašinio autoriaus D.Luddeno teigimu, visi mes norime apie save galvoti gerai. Žmogaus savivaizdį, t. y. tai, kaip jis save mato, paprastai nulemia gyvenime jam tenkantys vaidmenys – tiek darbe, tiek santykiuose su šeima ir draugais. Žinodamas, kad kitų žmonių gyvenime yra svarbus (pavyzdžiui, būdamas tėvas, motina, mylimasis, draugas, mokytojas ar auklėtojas), žmogus tiki, kad ir jo gyvenimas yra šio bei to vertas, ir jaučiasi gerai.
Bet štai dėdė, sėdintis greta, yra neįgalus ir jau daug metų nedirba. Jis jaučiasi socialiai atstumtas. Jis turi begalę laiko klaidžioti internete ir rankiotis informaciją apie sąmokslo teorijas. Be to, jis gali be perstojo internetu bendrauti su tais, kurių įsitikinimai panašūs į jo. Taigi, pasinerdamas į sąmokslo teorijas, dėdė nebėra toks vienišas – dabar jis jaučiasi priklausąs bendruomenei.
Maža to, besigilindamas į sąmokslo teorijas, dėdė ima manyti, kad žino tą išskirtinę informaciją, kurios nežino kiti. Dauguma tų, kurie galvoja, kad klimato atšilimas nėra išgalvotas ir kad skiepytis yra saugu, nėra linkę ieškoti sąmokslo teorijų, nes pasitiki mokslu ir atitinkamų sričių specialistais. Todėl, dėdei pradėjus taukšti apie visus klimato atšilimą paneigiančius „įrodymus“, rasti protingų kontrargumentų gali būti sunku. Jūs jaučiate, kad dėdės įrodinėjama sąmokslo teorija yra pernelyg paini, kad būtų panaši į tiesą, bet, dėdės akimis, jūs tiesiog nežinote to, ką žino jis.
Perkalbėti dėdės greičiausiai nepavyks
Trumpai tariant, kas motyvuoja žmones tikėti sąmokslo teorijomis, yra pakankamai aišku. Tai nulemia trys mums visiems būdingi poreikiai: poreikis suprasti mus supantį pasaulį, poreikis kontroliuoti padėtį ir jaustis saugiems ir poreikis išlaikyti gerą savivaizdį. Ir vis dėlto D. Luddenas kelia klausimą – ar sąmokslo teorijos iš tiesų padeda žmonėms šiuos poreikius patenkinti?
Atliekant tyrimą pastebėta, kad, susipažinę su sąmokslo teorijomis, koledžo studentai pasijuto mažiau saugūs. Atsižvelgdami į tai, kai kurie tyrėjai priėjo prie išvados, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis veikia priešingai.
Minėtosios K.Douglas su kolegomis teigimu, praktiškai nėra priežasčių, dėl kurių koledžo studentai turėtų patikėti sąmokslo teorijomis. Tyrėjų nuomone, tirti reikėtų ne studentus, o jau esamus sąmokslo teorijų mėgėjus.
Tačiau kad ir kokie būtų būsimų tyrimų rezultatai, dabar, pasak rašinio autoriaus, mums rūpi tik viena – kaip elgtis, jei prie šventinio stalo vėl teks sėdėti greta to paties dėdės? Galima mėginti jį apšviesti ir įtikinti, kad sąmokslo teorijos, kuriomis jis tiki, yra klaidingos, tačiau vargu ar tai padaryti pavyks.
D. Luddeno įsitikinimu, taip yra todėl, kad mes kalbėsime faktais, o dėdė stengsis apginti tai, kas jam teikia saugumo ir leidžia pagerinti savivaizdį. Ir beje, savivaizdis visiems mums visada yra aukščiau už bet kokį faktą.
