Tam, kad žmogus suvoktų save ir aplinką, jo smegenys turi būti aktyvios. Kitaip tariant, žmogus su mirusiomis smegenimis nesuvokia nieko. Net ir smarkiai apribota smegenų veikla daug šansų nepalieka – taip mirštantis žmogus tikriausiai nesuvokia, kas vyksta. Ne vienam toks scenarijus pasirodys kaip geriausia išeitis, nes nežinant, kas vyksta, sąmonė tiesiog palaipsniui pranyktų be jokio išgąsčio. Tačiau dažniausiai įvyksta ne tai.
Niujorko universiteto mokslininkai nustatė, kad žmogaus sąmonė gali išlikti pakankamai veiksni, kad jis suvoktų, kad miršta. Dar daugiau – smegenys gali išlikti gyvybingos pakankamai ilgai, kad žmogus netgi išgirstų apie konstatuojamą mirtį. Taip yra todėl, kad mirties faktas pripažįstamas sustojus širdžiai, tačiau aktyvumas smegenyse gali būti stebimas net 2–20 sekundžių po šio įvykio. Ir vėliau smegenų ląstelės gali išlikti gyvos kelias valandas, tačiau jokio aktyvumo pastebėti nebepavyksta.
Mokslininkai seniai domisi klinikinę mirtį išgyvenusių žmonių istorijomis, o gydytojų jos jau seniai nebestebina. Žmonės girdi, kas vyksta aplink juos ir vėliau gali tai atpasakoti. Jei atvejis būtų beviltiškas ir žmogus mirtų, jis suvoktų, kad miršta, jau vien iš garsų aplinkui. Mokslininkai dabar jau žino, kad šis paviršutiniškas sąmoningumas tęsiasi ir kur kas toliau nei klinikinė mirtis, tačiau tie žmonės to negali papasakoti.
Kuomet širdis sustoja, į smegenis nebetiekiamas deguonis ir jos po kelių ar keliolikos sekundžių sustoja. Kai kurie refleksai, tokie kaip rijimo ar vyzdžių dydžio reguliavimo, dingsta iš karto. Širdies masažas šį procesą pratęsia ir smegenys gauna bent šiek tiek deguonies. Tačiau galiausiai, jei niekas nesuveikia, reikia pripažinti mirties faktą. Deguonies negaunančios smegenys gali būti aktyvios net 20 sekundžių po to, kai diagnozuojama mirtis. Vėliau jokio aktyvumo nepavyksta nustatyti ir prietaisais, tačiau ląstelės išlieka gyvos net kelias valandas.