Jau ne vieną dešimtmetį pramogų pramonė kariauja su piratais, taikydama išdegintos žemės taktiką. Paprastai jų kova pasireiškia teisiniais ieškiniais prieš konkrečius internautus arba kokias nors priemones apriboti tų vartotojų prieigą prie interneto. Istorija parodė, kad visos šios priemonės nebuvo rezultatyvios.
Per daugelį metų sukaupti duomenys pastoviai rodo, kad tokių vartotojų prilyginimas kriminaliniams recidyvistams gali būti ne pats išmintingiausias sprendimas. Mat, visų pirma, ne vienas tyrimas parodė, kad turinio piratai tuo pačiu metu dažniausiai būna ir didžiausi teisėto turinio pirkėjai. Antra, piratinio turinio naudotojams pasiūlius geresnes teisėtas galimybes, jie paprastai tas geresnes galimybes ir renkasi.
Šias mintis eilinį kartą patvirtino Naujojoje Zelandijoje atliktas tyrimas. Tyrimą finansavo mobiliojo ryšio operatorius „Vocus Group“. Atliekant tyrimą praėjusių metų gruodį buvo apklausti tūkstančiai naujazelandiečių ir nustatyta, kad nors pusė apklaustųjų kada nors savo gyvenime yra siuntęsi piratinio turinio, dabartinis piratų skaičius yra mažesnis, nes suklestėjo turinio prenumeratos alternatyvos.
Tyrimo autoriai nustatė, kad šiuo metu neteisėtomis turinio atsisiuntimo priemonėmis naudojasi 11 proc. Naujosios Zelandijos gyventojų, 10 proc. siunčiasi piratinį turinį „BitTorrent“ ar panašiose platformose. Tačiau taip pat nustatyta, kad vartotojai vis labiau linkę tą patį turinį gauti per televizijos antenas (75 proc.) ar tokias turinio paslaugas, kaip „Netflix“ (55 proc.).
„Trumpai tariant, priežastis, dėl kurios žmonės liaujasi piratavę, yra ta, jog tiesiog iš piratavimo vargo yra daugiau nei naudos“, – apibūdindamas tyrimą sakė „Vocus Group“ vadovas Tarynas Hamiltonas.
Istoriškai pramogų pramonė stengėsi piratus apibūdinti kaip nemokius asmenis, kurie viską gyvenime nori gauti dykai. Bet realybėje tokius žmones vertėtų vertinti kaip nepatenkintus potencialius klientus, kurie mielai susimokėtų už turinį, jei tik tai būtų įmanoma, sakė T.Hamiltonas.
„Tyrimu patvirtinta tai, ką jau daugelį metų tvirtina ne vienas interneto ekspertas: piratavimu užsiima ne nusikaltėliai, o žmonės, kurie negali lengvai ar už prieinamą kainą gauti turinį, kurio jie nori“, – sakė ryšio operatoriaus vadovas.
Ir šis tyrimas – ne vienetinis atvejis. Tokią pačią išvadą nuolat pateikinėja panašūs tyrimai, atliekami skirtingose pasaulio vietose, sakė Aidaho universiteto (JAV) teisės profesorė Annemarie Bridy, kurios specializacija yra autorių teisė.
A.Bridy nurodė daugybę tarptautinių, JAV ir ES atliktų tyrimų, kurie parodo, kad vartotojai labai greitai migruoja prie teisėtų paslaugų naudojimo, kai tik tokia galimybė atsiranda. Ypač – kai būna gerai informuoti apie privatumo ir kibernetinio saugumo grėsmes, susijusias su piratinio turinio siuntimusi iš neaiškių šaltinių.
„Dabar, kai „piratinėse svetainėse“ pilna kenkėjiškos programinės įrangos ir kito kenkėjiško turinio, šios svetainės pradėjo kelti grėsmę vartotojams. Atrodo, net galvoti nereikia: kai didinamos kliūtys neteisėto turinio siuntimuisi ir mažinamos kliūtys teisėto turinio įsigijimui, vartotojai renkasi teisėtą turinį“, – sakė profesorė.
Autorių teisės eksperto ir svetainės „Techdirt“ įkūrėjo Mike'o Masnicko 2015 metais atliktas tyrimas baigėsi tomis pačiomis išvadomis: nustatyta, kad imantis agresyvių kovos su piratavimo priemonių – pavyzdžiui, interneto filtrų įjungimo – piratavimo atvejų trumpam laikui sumažėja, o po to jie vėl išauga, kai vartotojai susižino, kaip apeiti apribojimus.
„Nors Švedijoje įvesti griežti kovos su piratavimu įstatymai, bendras piratavimo lygis Švedijoje liko iš esmės toks pats, kaip ir tada, kai tų įstatymų nebuvo – o televizijos turinio piratavimas po įstatymų įvedimo netgi augo. Piratavimo lygis pradėjo mažėti tik po kelių metų, po to, kai į Švedijos rinką atėjo „Netflix“, – sakė M.Masnickas. Matant tokius duomenis sunku prieštarauti teiginiui, kad ne griežti suvaržymai, o geresnės paslaugos yra geriausias sprendimas.
„Kiekvieną kartą ir moksliniai tyrimai, ir sveikas protas parodo, kad piratavimas yra rinkos nesugebėjimo pateikti vartotojams tai, ko jie nori, rezultatas. Vartotojams stinga patogumo, geros kainos, asortimento“, – pažymėjo autorių teisės ekspertas.
Ir nors autorių teisės pažeidimai dažnai tendencingai atvaizduojami kaip grynai piktybinė veikla, tiesa yra ne tokia paprasta. Kitu Indianos universiteto (JAV) tyrimu nustatyta, kad kartais piratavimas veikia ir kaip savotiška konkurencijos forma, kuri priverčia ir turinio kūrėjus, ir televizijos paslaugų teikėjus pasiūlyti patrauklesnes, prieinamesnes paslaugas, jeigu norima apsisaugoti, kad vartotojai nesirinktų neteisėtų alternatyvų.
„Piratavimas į kone monopolistinę rinką įtraukia „šešėlinės konkurencijos“ sąvoką. Tokia piratavimo sukurtos konkurencijos grėsmė gali tapti rimta paskata kompanijoms kurti inovacijas, investuoti į sritis, kuriose piratavimas negalėtų jų imituoti“, – sakė Indianos universiteto mokslininkas Antonio Kimas.
„Patogesnis vartojimas, greitas, nenutrūkstantis duomenų siuntimasis, didelės raiškos vaizdas ir garsas, daugelio skirtingų kalbų palaikymas, paslaugos pritaikymas vartotojo poreikiams – tai yra tik keletas pavyzdinių sričių, kuriose turinio kūrėjai ir paslaugų teikėjai gali aplenkti piratavimo svetaines ir pasiūlyti savo vartotojams geresnę turinio versiją už piratinę“, – pažymėjo mokslininkas.
Naujų turinio prenumeratų pasiūla išryškino ir ironišką problemą, kurią kelia turinio paslaugos. Preliminarūs moksliniai duomenys rodo, kad įvairiems transliuotojams ir turinio paslaugų teikėjams pildant rinką, o dalį turinio slepiant už papildomo apmokėjimo reikalavimų, nesugebėjimas atsirinkti geriausių paslaugų teikėjų ir aukšta jų paslaugų kaina (kai naudojamasi daugelio teikėjų paslaugomis) gali paskatinti žmones vėl grįžti prie piratavimo.
Bet bendra visų tyrimų išvada aiški: norint, kad piratavimas išnyktų, turinio kūrėjai ir platintojai piratavimą turi vertinti kaip konkurencinę paslaugą, o po to pasistengti ją aplenkti geresnėmis kainomis ir aukštesne kokybe.
