Nustatyti rizikos veiksniai yra šie: didelis SARS-CoV-2 genetinės medžiagos kiekis kraujyje infekcijos pradžioje, aktyvi Epšteino-Baro viruso (EBV) infekcija, tam tikri autoantikūnai (imuninės molekulės, nukreiptos prieš organizmo baltymus, o ne prieš virusus ar bakterijas) bei anksčiau diagnozuotas 2 tipo diabetas (labiausiai paplitusi diabeto forma, kai organizmo ląstelės yra atsparios insulinui).
Daugumą šių rizikos veiksnių galima nustatyti tuo metu, kai pacientui pirmą kartą diagnozuojamas COVID-19, todėl atsiranda galimybė, kad operatyvus gydymas galėtų užkirsti kelią kai kuriems ilgiems ligos atvejams, teigiama naujajame tyrime, paskelbtame sausio 24 d. žurnale „Cell“.
Vis dėlto šis tyrimas yra tik pradžia. Mokslininkai turi atlikti daugiau darbo, kad suprastų, kaip šie rizikos veiksniai iš tikrųjų lemia ilgosios COVID-19 ligos išsivystymą. Taip pat ar šie signalai, kuriuos galima pastebėti anksti, gali padėti nuspėti, kokie konkretūs simptomai gali išlikti pacientams po keturių, aštuonių ar dvylikos mėnesių, rašoma „Live Science“.
Atlikdama naująjį tyrimą, komanda apie du–tris mėnesius (pradedant nuo diagnozės nustatymo momento) stebėjo beveik 210 COVID-19 pacientų. Apie 70 proc. šių pacientų buvo hospitalizuoti dėl COVID-19.
Tyrimo tikslas buvo pastebėti bendrus bruožus tarp pacientų, kuriems ilgainiui išsivystė COVID-19 / „poūmiai COVID-19 padariniai“ (PASC) – tai medicininis terminas, reiškiantis SARS-CoV-2 poveikį organizmui po to, kai praeina pirminė COVID-19 infekcija.
Tyrimo dalyviai pateikė kraujo ir nosies tepinėlių mėginius diagnozės nustatymo metu, užsikrėtimo COVID-19 metu ir po kelių mėnesių. Šio paskutinio stebėjimo metu pacientai užpildė apklausą apie simptomus, susijusius su ilgiau užsitęsusia liga, įskaitant kosulį, nuovargį, dusulį, viduriavimą, atminties sutrikimus, sunkumus susikaupti ir skonio bei uoslės praradimą.
Trijų ar daugiau užsitęsusio COVID-19 simptomų grupėje 95 proc. asmenų pasireiškė bent vienas iš keturių naujai nustatytų rizikos veiksnių. Keturi rizikos veiksniai buvo susiję su užsitęsusia liga nepriklausomai nuo to, ar paciento pirminė infekcija buvo sunki, ar lengva.
Vienas svarbiausių rizikos veiksnių buvo autoantikūnai, kuriuos komanda pastebėjo pacientų kraujo mėginiuose. Jie specialiai ištyrė šešis autoantikūnus ir nustatė, kad skirtingi antikūnai pasirodė susiję su skirtingais ir ilgai besitęsiančiais COVID-19 simptomais.
Tyrėjai taip pat pranešė, kad EBV virusas (sukelia infekcine mononukleoze) yra dar vienas svarbus ilgai trunkančio COVID-19 rizikos veiksnys.
Apytikriai 90–95 proc. žmonių užsikrečia EBV iki pilnametystės, o po pradinės infekcijos virusas tampa neaktyvus ir pasislepia organizmo imuninėse ląstelėse, teigiama klinikiniame šaltinyje „UpToDate“. Tačiau kartais, jei žmogus užsikrečia kita infekcija arba patiria didžiulį stresą, šis miegantis EBV gali „atsinaujinti“, t. y. vėl sukelti aktyvią infekciją.
Kaip ir autoantikūnų atveju, reaktyvuotas EBV buvo susijęs su tam tikru ilgalaikių COVID-19 simptomų pogrupiu, teigiama tyrime. Pavyzdžiui, pacientams, kurių kraujyje diagnozės nustatymo metu buvo rasta EBV, buvo didesnė tikimybė, kad vėliau gali atsirasti atminties sutrikimų, kankinti nuovargis.
Maždaug trečdalis tyrime dalyvavusių užsitęsusia COVID-19 sergančių pacientų taip pat sirgo 2 tipo diabetu. Turintieji šį rizikos veiksnį dažniau jautė nuovargį, kosulį ir kitus kvėpavimo takų simptomus.
