Patobulinus modelio tikslumą, ypač kalbant apie atmosferos konvekciją ir augmenijos plitimą, komandai pavyko užpildyti kai kurias spragas, kurias žinome apie Sacharos regiono istoriją.
„Mūsų tyrimas yra vienas pirmųjų klimato modeliavimo tyrimų, kuriame modeliuojami Afrikos drėgnieji laikotarpiai, kurių mastas prilygsta paleoklimato stebėjimų duomenims, ir atskleidžia, kodėl ir kada šie įvykiai įvyko“, – sako Helsinkio universiteto (Suomija) klimatologas Edvardas Armstrongas.
Tyrėjai ypač daug dėmesio skyrė vadinamiesiems Afrikos drėgniesiems laikotarpiams – laiko tarpams, kai Afrikos žemynas buvo daug drėgnesnis ir žalesnis nei dabar. Klimato modelis buvo naudojamas tiriant šių laikotarpių laiką ir varomąsias jėgas.
Modeliavimas patvirtino seniai iškeltą hipotezę, kad Afrikos drėgnuosius periodus lemia Žemės orbitos precesija – jos svyravimas aplink savo ašį per 21 tūkst. metų ciklą, kuris savo ruožtu daro įtaką keturių metų laikų kaitai ir Afrikos musoninės meteorologinės sistemos stiprumui.
Kaip patvirtina kiti duomenys ir bandymai, dėl precesijos vasaros Šiaurės pusrutulyje būtų šiltesnės, musonai Vakarų Afrikoje būtų intensyvesni, todėl Sacharoje būtų iškritę daugiau kritulių.
Kita svarbi tyrimo išvada yra ta, kad ledynmečių metu, kai milžiniški ledynai dengė aukštesnes platumas, Žemės orbitos svyravimų poveikis buvo šiek tiek panaikintas, todėl šiauriniai regionai buvo vėsesni, o Afrikos musonai buvo ribojami.
Žinodami, kada Sachara buvo drėgna, žalia ir joje gyveno tokie gyvūnai kaip hipopotamai, taip pat galime daugiau sužinoti apie žmonijos plitimą pasaulyje.
Žinodami, kada Sachara buvo drėgna, žalia ir joje gyveno tokie gyvūnai kaip hipopotamai, taip pat galime daugiau sužinoti apie žmonijos plitimą pasaulyje. Gali būti, kad šie žalėjimo laikotarpiai suteikė galimybę žmonėms (ir kitoms rūšims) persikelti per Sacharos ruožus, kuriuos paprastai buvo labai sunku įveikti.
„Mūsų gebėjimas sumodeliuoti Šiaurės Afrikos drėgnumo laikotarpius yra didelis pasiekimas, – sako Helsinkio universiteto geologė Miikka Tallavaara, – ir tai reiškia, kad dabar taip pat galime geriau modeliuoti žmonių paplitimą ir suprasti mūsų genties evoliuciją Afrikoje.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Communications“.
