„Astronomai, istorikai ir teologai jau daugelį metų svarstė šį „Kalėdų žvaigždės“ klausimą. Kur ir kada ji atsirado? Kaip ji atrodė? Kuri iš danguje matomų milijardų žvaigždžių tą dieną sužibo taip ryškiai? O šiuolaikinė astrofizika padeda paaiškinti svarbiausius istorijoje astronominius įvykius“, – sakė mokslininkas.
Istorinius, astronominius ir biblinius įrašus išnagrinėjęs G.Mathewsas yra įsitikinęs, kad dangaus reiškinys, parodęs kelią trims išminčiams – senovės Babilono ir Mesopotamijos zoroastrizmo žyniams – kelią iš tiesų buvo ypač retas planetų išsidėstymas, įvykęs 6 m. pr.m.e. Tikėtina, kad tokio paties įvykio žmonės daugiau niekada nebeišvys.
Tokio išsidėstymo metu Saulė, Jupiteris ir Mėnulis buvo Avino žvaigždyne, Venera buvo gretimame Žuvų žvaigždyne, o Merkurijus ir Marsas – priešingoje pusėje, Jaučio žvaigždyne. Tais laikais Avino žvaigždynas buvo ir pavasario ekvinokcijos vieta.
Jupiterio ir Mėnulio pozicija pranašavo valdovo su ypatinga lemtimi gimimą, Saturnas buvo gyvybės suteikimo simbolis, kaip ir Avino žvaigždyno pozicijos sutapimas su pavasario ekvinokcija – pavasario pradžia. Anot H.Mathewso, toks planetų išsidėstymas žymėjo Judėjos valdovo gimimą.
„Išminčiai iš Rytų galėjo tai pastebėti ir suprasti, jog tai yra karaliaus gimimo Judėjoje ženklas“, paskatinęs juos keliauti ir ieškoti ką tik gimusio valdovo, sako astrofizikas. Pagal jo skaičiavimus, bent kiek panašus planetų išsidėstymas bus stebimas tik po 16 000 metų. Bet tada pavasario ekvinokcija bus ne Avino žvaigždyne. Atlikęs ateities astronomijos reiškinių skaičiavimus G.Mathewsas net pusę milijono metų į priekį negalėjo atrasti tokio planetų išsidėstymo, kaip buvusio Betliejaus žvaigždės žibėjimo metu.
„Jaučiu tam tikrą dvasinį ryšį su šiais išminčiais, kurie atidžiai tyrinėjo dangų ieškodami išminties ir tiesos apie Visatos prigimtį ir evoliuciją – visai kaip mes šiais laikais“, – sakė mokslininkas.
Šiuo metu jis rašo knygą apie savo atradimus.
