Mokslininkai sugretino kelias statistikos eilutes – savižudybių skaičių, nedarbą ir minimalų darbo užmokestį. Žinoma, jie taip pat atkreipė dėmesį ir į perkamąją galią bei kitus rodiklius, nurodančius tikrąją pinigų vertę. Galiausiai, jie taip pat atsižvelgė į tiriamų žmonių amžių bei kitus rizikos faktorius.
Štai 2017 metais JAV iš gyvenimo pasitraukė daugiau nei 47 tūkstančiai žmonių. 19 proc. 18–24 metų amžiaus žmonių mirčių yra savanoriškos. 1999–2017 metais maždaug pusėje JAV savižudybių skaičius išaugo 30 procentų. 1990–2015 metais nusižudė 399 206 JAV gyventojai, nepasiekę aukštojo išsilavinimo. Per tą patį laiką nusižudė 140 176 žmonės su aukštuoju išsilavinimu, kuris yra siejamas su aukštesnėmis pajamomis.
1999–2015 metais skirtingų valstijų minimalus darbo užmokestis keitėsi 478 kartus, dažniausiai, žinoma, augo. Mokslininkai nustatė, kad vos vieno dolerio padidėjimas minimalaus atlyginimo standarte gali būti siejamas su 3,5–6 proc. pagerėjimu savižudybių statistikoje. Labai įdomu ir tai, kaip jie apibrėžė šį ryšį.
Laikai, kai minimalus atlyginimas didėjo, pasižymėjo savižudybių statistikos gerėjimu, tačiau tik tarp žmonių, kurie neturi aukštojo išsilavinimo. Minimalaus atlyginimo kitimas niekaip nepaveikė aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių savižudybių statistikos. Tai leidžia spėti, kad pajamų augimas yra viena iš psichinės sveikatos gerėjimo priežasčių.
Kitas faktorius – nedarbas. Kai nedarbo lygis buvo aukštas (6,5 proc. ar aukštesnis), ryšys tarp minimalaus atlyginimo augimo ir savižudybių statistikos nebuvo toks ryškus. Taip yra todėl, kad mažiau žmonių buvo paveikti šio teigiamo pokyčio.
Ar 1 doleris tikrai gali pakeisti tiek daug? Tikrai ne – mokslininkai tiesiog apskaičiavo minimalaus atlyginimo kitimo reikšmę mažesnėje skalėje. Tačiau jei atlyginimas auga, tai ir savižudybių yra mažiau. Bent jau JAV – kitose šalyse minimalus darbo užmokestis visuomenės finansų sistemoje gali veikti visiškai kitaip.
