Pasirodo, šių milžinų gravitacija išlaiko mūsų Žemę optimaliausioje orbitoje – kaip tik tokiu atstumu nuo Saulės, kokio reikia Žemės gyvybei. Jei Saturno orbitą stumtelėtume vos 10 proc. arčiau Saulės, Žemės iš savo orbitos išsimuštų dešimtis milijonų kilometrų. Taip pasakoja Vienos universiteto (Austrija) astronomė Elke Pilat-Lohinger, sudariusi kompiuterinius modelius, kurie paaiškina, kaip Jupiterio ir Saturno gravitacija veikia kitų planetų orbitas.
Jei Saturno orbita būtų pastumta nors 10 proc., Žemė smarkiai išsimuštų iš dabartinės orbitos.
Dabar Žemės orbita yra beveik apskritimo formos – jos orbitos spindulys kinta nuo 147 iki 152 mln. km, o tai yra tik apie 2 proc. vidurkio. Jei Saturno orbita būtų pastumta nors 10 proc., Žemė smarkiai išsimuštų iš dabartinės orbitos (tiksliau, ji smarkiai ištįstų ir pavirstų į elipsę), todėl dalį vienerių metų mūsų planeta praleistų už planetų gyvybės zonos ribos, kurioje vanduo išlieka skysto būvio.
Pasirodo, Žemės orbitos iškraipymui pakaktų ir Saturno ašies posvyrio kampo pokyčio. Paprasčiausiame modelyje, į kurį neįtrauktos kitos vidinės planetos (Merkurijus, Venera, Marsas), būtų taip: kuo labiau pasvirtų Saturno ašis, tuo Žemės orbita labiau ištįstų. Į modelį įtraukus Venerą ir Marsą, visų jų orbitos būtų stabilesnės, tačiau vis tiek tįstų, priklausomai nuo Saturno ašies posvyrio. E. Pilat-Lohinger teigimu, 20 proc. Saturno ašies posvyris Žemę arčiau Saulės stumtelėtų taip, kad tam tikru laikotarpiu per vienerius metus mūsų planeta prie Saulės atsidurtų arčiau Venerą.
Saturno ašies pokyčiai Saulės sistemoje atliktų dar ne tokių fokusų – priklausomai nuo vidinės planetos orbitos elipsiškumo. Jei orbita labai ištįsusi, Saturno ašies kampo pokytis tą planetą netgi išsviestų lauk iš Saulės sistemos. Pavyzdžiui, taip atsitiktų su Marsu, jei Saturno ašis pasvirtų bent 20 proc. Žemės išspyrimui iš Saulės gravitacijos lauko pakaktų 30 proc. Saturno ašies kampo pokyčio.
E. Pilat-Lohinger tyrimų rezultatais kolegos neabejoja. Tačiau Vašingtono universiteto planetologas Rory Barnesas atkreipia dėmesį, kad mokslui kol kas žinomi tik dviejų ne Saulės sistemos planetų (egzoplanetų) orbitiniai poslinkiai – abi planetos skrieja aplink Andromedos Epsilon žvaigždę. Jų orbitų kampas su žvaigždės ekvatoriaus plokštuma sudaro net apie 30 proc. Ar tai gali turėti įtakos gyvybei palankioms sąlygoms, kol kas nežinia.
