Permatoma galva
Macropinna microstoma galima pamatyti labai retai. Monterėjaus įlankos akvariumo tyrimų instituto (MBARI) mokslininkai šią žuvį sugebėjo užfiksuoti vos 9 kartus iš 5600 bandymų, leidžiant nuotoliniu būdu valdomus aparatus į įlankos dugną.
Vienas iš pasisekusių atvejų nutiko praeitą savaitę, kai žuvis buvo užfiksuota 650 metrų gylyje MBARI nuotolinio valdymo aparatu „Ventana“, praneša „Live Science“.
Užfiksuotame kadre Macropinna microstoma akys švietė ryškiai žalia spalva ir buvo lengvai matomos pro skaidrų, skysčio pripildytą skydą, dengiantį žuvies galvą. Šios akys yra neįtikėtinai jautrios šviesai ir gali būti judinamos 90 laipsnių kampu, tad žuvis gali matyti tiek tiesiai, tiek tai, kas vyksta virš jos galvos. Prieš žuvies akis yra dvi tamsios spalvos kapsulės, kuriose yra organai, naudojami kvapams užuosti.
Ši žuvis pirmą kartą aprašyta 1939 metais, tačiau tuomet mokslininkai aptiko ne visą žuvį, o tik jos skysčiu pripildytą burbulinę galvą.
Macropinna microstoma gyvena vandenyno saulėlydžio zonoje, esančioje nuo 200 iki 1000 m po vandeniu: netoli gylio, kuriame vanduo panirsta į visišką tamsą.
Tiesa, mokslininkai nėra užtikrinti dėl šios rūšies populiacijos ir paplitimo vandenyse.
„Neturime jokios informacijos apie populiacijos dydį, nebent santykinį“, – elektroniniu paštu „Live Science“ sakė MBARI vyresnysis mokslininkas Bruce Robisonas.
Remdamiesi ankstesniais MBARI tyrėjų stebėjimais, paskelbtais 2008 m. žurnale „Copeia“, mokslininkai mano, kad Macropinna microstoma žuvys dažniausiai nejuda, nes laukia, kol virš jų galvų praplauks neatsargus grobis – zooplanktonas ir medūzos.
Taip pakibti žuvys gali dėl plačių, plokščių pelekų, kurie išsikiša iš jų kūno. Nukreipusios savo žalias akis tiesiai į viršų, jos gali pastebėti praplaukiančio grobio siluetus, o žalias akių pigmentas greičiausiai padeda filtruoti saulės šviesą nuo vandenyno paviršiaus. Pati žuvis yra vos 15 centimetrų ilgio.
