Anksčiau D. Thompsonas dirbo asmeniniu treneriu. Jaunystę praleido Havajuose, bet vėliau apsigyveno Beikersfilde (Kalifornija, JAV). Jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė po siaubingos avarijos 1997 metais. Jis per liūtį vienas pats važiavo 58-uoju greitkeliu (Highway 58). Automobilį sumėtė, jis vertėsi 4 kartus, o galiausiai nuskriejo nuo 75 metrų skardžio. Nusileido ant stogo.
Kai automobilį surado gelbėtojai, jis buvo toks suplotas, kad stogas beveik siekė grindis. D. Thompsoną išgelbėjęs ugniagesys stebėjosi, kaip vairuotojui nenutraukė galvos. Iš automobilio nuolaužų jį ištraukė gelbėtojai. Gyvą. Vėliau D. Thompsonas pasakojo tada regėjęs priešmirtinę viziją: „nepaprastai ryškią, akinamą šviesą, kuri išdegino akis“. Po šio įvykio jo sampratoje apie pasaulį nežinia kaip atsirado žinių, kurių iki tol jis neturėjo. Atgavęs sąmonę, D. Thompsonas buvo įsitikinęs, kad Žemė yra tuščiavidurė, o tunelis į požeminį pasaulį slypi kažkur ties šiauriniu ašigaliu. Į radijo laidą jis atvyko papasakoti apie savo misiją surasti tą tunelį ir jį ištirti.
Egzistuoja ištisa požeminių tunelių ir urvų sistema, kuri išraižiusi planetos mantiją, – svečias pasakojo laidos vedėjui, kuris savo skepticizmą išreikšdavo kiek ilgesnėmis nei derėtų pauzėmis.
„Egzistuoja ištisa požeminių tunelių ir urvų sistema, kuri išraižiusi planetos mantiją, – svečias pasakojo laidos vedėjui, kuris savo skepticizmą išreikšdavo kiek ilgesnėmis nei derėtų pauzėmis. – Dėl ypatingos požeminės atmosferos, ten gyvenantys organizmai apsaugoti nuo teršalų ir kenksmingos spinduliuotės. Ten klaidžioja mamutų kaimenės ir gyvena senovinės gentys, kurių nariai išgyvena po 1 700 metų.“
– Iš kur jūs tai žinot? – pasiteiravo laidos vedėjas.
– Tiesiog žinau, ir tiek, – atsakė D. Thompsonas. – Aš prisiminiau tai, kas seniai užmiršta.
Vėliau A. Bellas laidos svečio atvirai paklausė apie jo psichinę sveikatą.
– Jūs – maniakas?
– Tik entuziastas.
– ...Žinoma.
Kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, D. Thompsonas paskelbė surinkęs pakankamai lėšų ekspedicijai į Žemės skylę sraigtasparniu egzoskelektu „SoloTrek“. Juo D. Thompsonas ketino sklęsti į gelmę. Buvo numatyta ir tiksli ekspedicijos pradžia – 2003 m. gegužės 24 dieną.
Netrukus apie būsimą D. Thompsono ekspediciją pradėjo sklisti kalbos. Vyriškis sulaukė laiškų iš žiniasklaidos bendrovių, norėjusių aprašyti jo istoriją. Žinoma, upėmis sruvo ir kritikų, ir palaikančiųjų elektroniniai laiškai. Knygų lentynose pasirodė jo paties parašyta knyga, kurioje jis išdėstė savo teorijas apie tuščiavidurę Žemę.
2002 m. gruodį, po radijo laidos praėjus porai mėnesių, jis „Yahoo Group“ paskelbė žinutę, kad kas keletą dienų gaunąs po 5,6 tūkst. el. laiškų. Jo knyga „Cosmic Manuscript“ tapo bestseleriu, bet jis ją atšaukė iš prekybos.
„Manęs prašė tęsinio, nors ji tebebuvo Kanados perkamiausių knygų viršūnėje“, – žinutėje rašė jis.
O tada įvyko keisčiausias dalykas. Staiga D. Thompsonas dingo...
Apie požeminius pasaulius žmonės svajojo ne vieną šimtmetį. Apie tai rašė ir „Tarzano“ autorius Edgaras Edgar Rice Burroughsas („At the Earth’s Core“ 1914), ir Edgaras Allenas Poe'as, „The Narrative of Arthur Gordon Pym of Nantucket“, 1838), ir Julesas Verne'as, „A Journey to the Centre of the Earth“, 1864).
Šia tema internete diskutuoja tūkstančiai smalsuolių, „Youtube“ – aibė vaizdo siužetų su neva palydovinėmis nuotraukomis „Google Earth“, kuriose skylės pridengtos nebūtais kraštovaizdžio fragmentais. Kituose vaizdo siužetuose atvirai teigiama, kad tas skyles į požeminį pasaulį gali pamatyti visi.
Senovės graikai, Tibeto budistai ir krikščionys įsivaizdavo po žeme esant pragarą. Piligrimai keliaudavo į Stacijos salą (Station Island) netoli Donegalo grafystės (Airija) krantų, kurioje, anot jų, egzistavo įėjimas į Šv. Patriko skaistyklą. Senose Meksikos gyventojų legendose pasakojama apie kalno urvą netoli Ojinango, kuriame gyveno velniškos būtybės „iš begalinių gelmių“.
XVIII a. karališkasis britų astronomas Edmondas Halley'is tikėjo, kad keisti kompaso rodmenys gali byloti apie tai, jog planetą sudaro lukštas, po kuriuo – didžiulė erdvė. Joje – dar du koncentriniai lukštai, o po jais, pačiame planetos centre – Marso ar Merkurijaus planetos dydžio branduolys.
J. Symmesas išleido pamfletą, kuriame rašė: „Skelbiu, kad Žemė yra tuščiavidurė, o jos vidus – gyvenamas. Žemės viduje yra keletas koncentrinių kieto paviršiaus sferų, sudėtų vienas į kitą.
Vienas garsiausių tuščiavidurės Žemės teoretikų, tikras D. Thompsono pirmtakas buvo 1812 m. anglų-amerikiečių karo veteranas Johnas Symmesas. Paulas Collinsas knygoje „Banvard’s Folly“ smulkiai išdėsto kareivio mintis užvaldžiusią „teoriją apie koncentrines sferas ir poliarines tuštumas“. J. Symmesas išleido pamfletą, kuriame rašė: „Skelbiu, kad Žemė yra tuščiavidurė, o jos vidus – gyvenamas. Žemės viduje yra keletas koncentrinių kieto paviršiaus sferų, sudėtų vienas į kitą. Į tuos pasaulius galima patekti pro kiaurymes ašigaliuose ties 12 arba 16 laipsniu. Esu pasiruošęs leistis į ekspediciją.“
J. Symmesas pasidirbino medinį gaublį ir su juo pradėjo keliauti po šalį. Maža to, netrukus jis vyriausybei pateikė peticiją finansuoti jo kelionę. 1822 m. kovo 7 d. senatorius Richardas Thompsonas bylą pristatė Kongresui: J. Symmesui reikia parūpinti du laivus (250 ir 300 tonų). Per debatus buvo svarstoma galimybė įtraukti Užsienio reikalų komitetą, nes ekspedicijos metu J. Symmesas ir jo įgula gali susidurti su naujomis Žemės viduje gyvenančiomis rasėmis. Tačiau projektas palaiminimo nesulaukė. Dar septyni projektai buvo pateikti Atstovų rūmams, bet irgi be rezultatų. Likusią gyvenimo dalį jis skaitė paskaitas ir mėgino pats rinkti lėšas. 1829 m. gegužę J. Symmesas mirė įsitikinęs, kad didžiausias žmonijos istorijoje geografinis atradimas taip ir išsprūdo iš jo rankų.
Vis tik kai kurie vyrai šį atradimą sugriebti tebemėgina ir mūsų laikais. Vienas jų – Rodney M. Cluffas, knygos „World Top Secret: Our Earth IS Hollow!„ autorius.
„Dirbau viename Naujosios Meksikos ūkyje, man buvo 16. Tada apie tuščiavidurę Žemę išgirdau iš fermerio sūnaus, – rašo R. M. Cuffas. Apimtas entuziazmo, jis pradėjo domėtis šia tema. – Radau užuominų Biblijoje, istoriniuose ir moksliniuose šaltiniuose. Ten teigiama, kad mūsų Žemė yra tuščiavidurė – kaip ir kitos planetos, mėnuliai ir net asteroidai.“
R. M. Cluffas tuo taip tikėjo, kad 1981 m. su žmona ir penkiais vaikais iš N. Meksikos persikėlė į Aliaską: „Pamaniau, kodėl mums nesuradus kelio į Žemės tuštumą.“ Ar jį palaikė žmona? „Ji norėjo grįžti namo. Ji manė, kad aš – pamišęs. Bet mes vis tiek likom Aliaskoje“, – sakė R.M.Cuffas.
Aliaskoje R. M. Cluffas susipažino su grupele žmonių, į šaltąją valstiją atkeliavusių dėl tos pačios priežasties. Netrukus jie ryžosi leistis ekspedicijon automobiliu.
„Pajudėjome iš Point Barrow, – rašo jis. – Privažiavome ženklą. „Privatus kelias. Toliau važiuoti draudžiama“. Tad toliau ir nebevažiavome.„
Ar ilgai teko važiuoti iki ženklo? „Apie valandą. Gal kiek mažiau...“
Po to Cluffų šeima grįžo atgal į pietus.
Ekspedicijai trukdė nežinomos jėgos
Kaip ir daugelį kitų, R. M. Cluffą įtikino kitų pasakojimai, neva jiems pavykę pasiekti kiaurymes ir net apsilankyti „vidinėje Žemėje“. Bene garsiausias iš jų – vokiečių jūreivis Karlas Ungeris, dalyvavęs 1943 m. nacių ekspedicijoje „U“ klasės povandeniniu laivu į pietų ašigalį. Jo teigimu, povandeninis laivas į požeminę Žemę netikėtai įplaukė povandeniniu keliu. Įgulą neva pasitiko pažangios civilizacijos atstovai iš Vaivorykštės salos (Rainbow Island). Pranešama, kad tuo tikėjo net ir Hitleris – yra netgi sąmokslo teorijų, kad fiureris Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pabėgo į vidinę Žemę).
Planas buvo toks: užsakomuoju rusų atominio ledlaužio reisu pasiekti Šiaurės ašigalį (rusai organizuoja turistines keliones į Šiaurės ašigalį). Suderinus šį etapą, entuziastai pradėjo rinkti ekspedicijos įgulą. – Steve'as laivo nuomai skyrė apie 26 tūkst. JAV dolerių.“
Požeminiu pasauliu tiki ir aukštas JAV karinio laivyno karininkas, admirolas Richardas Byrdas, kuris, kaip manoma, rašė „slaptą dienoraštį“ apie 1947 m. vykdytą ekspediciją į pietų ašigalį. Spėjama, kad dienoraštyje aprašomi ten atrasti skaidrūs ežerai, vešli augalija, plaukuoti mamutai (R. Byrdas tuo metu iš tikrųjų buvo nukeliavęs į Antarktidą).
Yra ir buvęs JAV oro pajėgų lakūnas Billie Faye Woodwardas, kuris tvirtina, kad jis ir jo dvynė sesuo (abu – hermafroditai) gimė vidinėje Žemėje.
R. M. Cluffas vis tiek mėgino pasiekti požeminį pasaulį. 2003 m. jis gavo el. laišką iš žmogaus, vardu Steve'as Currey. Šis ką tik buvo paveldėjęs šeimai priklausiusią kelionių bendrovę, kuri specializavosi rengdama ekskursijas į atokius kraštus. S. Currey buvo girdėjęs apie tuščiavidurę Žemę ir buvo skaitęs R. M. Cluffo knygą. Jie nusprendė planuoti naują kelionę.
„Dirbome kelerius metus, – teigia R. M. Cluffas. – Planas buvo toks: užsakomuoju rusų atominio ledlaužio reisu pasiekti Šiaurės ašigalį (rusai organizuoja turistines keliones į Šiaurės ašigalį). Suderinus šį etapą, entuziastai pradėjo rinkti ekspedicijos įgulą. – Steve'as laivo nuomai skyrė apie 26 tūkst. JAV dolerių.“
Prieš kelionę jie išsinuomojo lėktuvą – kad praskristų virš Šiaurės ašigalio ir kiaurymes apžiūrėtų iš oro. „Iškeliauti planavome 2006 m. rugpjūtį. Bet tų metų balandį Steve'o galvoje rado šešis nebeoperuojamus smegenų auglius. Prieš pat skrydį jis mirė.“
Kitas šios ekspedicijos narys, dr. Brooksas Agnew, buvo paskirtas nauju misijos vadovu. Operaciją pervadinę į „The North Pole Inner Earth Expedition“ („Ekspedicija į Vidinę Žemę Šiaurės ašigalyje“), entuziastai surinko dar daugiau lėšų ir žygį pradėti planavo 2014 m. vasarą. Tačiau būsimą įgulą ištiko dar viena nelaimė.
„Praėjusį rugsėjį dr. Brooksas Agnew staiga pasitraukė, – pasakoja R. M. Cluffas. – Jis pareiškė, kad vienas stambus jo bendrovės akcininkas atsiėmė iš kompanijos savo pinigus, sužinojęs, kad B. Agnew dalyvaus ekspedicijoje į vidinę Žemę.“
Kai lėktuvo katastrofoje netrukus žuvo ir dar vienas svarbus ekspedicijos narys, R. M. Cluffas įtikėjo, kad jį ir jo užmojus stabdo kažkokios nežinomos jėgos.
„Atrodo, tarsi mus žūtbūt sustabdyti mėgina kažkokios jėgos, – sako jis. – Manau, tai – tarptautiniai bankininkai. Jie nenori, kad Vidinės Žemės žmonės su savo vergais pradėtų maišytis čia, išoriniame pasaulyje.“
O kaipgi D. Thompsonas? Paskutinė jo žinutė “Yahoo Groups„ datuojama 2003 m. sausio 11 d. Paskui jis dingo kaip į vandenį. Žinoma, tuščiavidurės Žemės teorijos šalininkai prigalvojo įvairiausių spekuliacijų.
„Atrodo, tarsi mus žūtbūt sustabdyti mėgina kažkokios jėgos, – sako jis. – Manau, tai – tarptautiniai bankininkai. Jie nenori, kad Vidinės Žemės žmonės su savo vergais pradėtų maišytis čia, išoriniame pasaulyje.“
„Atrodo, tarsi mus žūtbūt sustabdyti mėgina kažkokios jėgos, – sako jis. – Manau, tai – tarptautiniai bankininkai. Jie nenori, kad Vidinės Žemės žmonės su savo vergais pradėtų maišytis čia, išoriniame pasaulyje.“
„Gal kas nors tiesiog nenori jo rasti“, – spėlioja vienas.
„Kažkaip keista, – stebisi kitas. – Gal jis jau ten?“
Tačiau tyrimas atskleidė kur kas žemiškesnių atsakymų. D. Thompsono knyga „Cosmic Manuscript“ vis dar pardavinėjama internete. Ten, greta 5 žvaigždučių vertinimų, gūžiasi kuklus vienos žvaigždutės komentaras.
„Atleiskite, klegantys Mėnulio šikšnosparniai, – pradeda komentaro autorius W. M. Mottas. – Šios knygos medžiaga – nuplagijuota, nusižiūrėta, pavogta. Žodis žodin – iš jau kadaise spausdintų šaltinių. Todėl rašliavos „autorius“ ir slepiasi – jis tiesiog bijo teisinių sankcijų ir pelnytos bausmės.“
W. M. Mottas teigia, kad D. Thompsonas „nukopijavo ištisus skirsnius iš ankstesnės mano knygos „Caverns, Cauldrons and Concealed Creatures“. Kaltinimai rimti. Ar tai galėtų paaiškinti D. Thompsono išgaravimą?
„The Telegraph“ reporteris Willas Storras susisiekė su W. M. Mottu, ir šis paaiškino: „Turiu rimtą pagrindą tikėti, kad suradau pono Thompsono buvimo vietą. Jis neapako. Ir niekad nebuvo aklas. Iš tikrųjų jis ir toliau verčiasi rašydamas.“
W. M. Mottas pateikė nuorodą į internetinę Dallaso W. Thompsono biografiją. Šiuo žmogumi prisistatantis asmuo irgi gyvena Beikersfilde (Kalifornija, JAV), jis irgi dalį jaunystės yra praleidęs Havajuose. Jis – savo lėšomis išleistos knygos „Eyes Wide Shut“ („Plačiai užmerktos akys“) autorius. Kai „The Telegraph“ reporteris el. paštu paprašė jo interviu apie tuščiavidurės Žemės teoriją, žurnalistas sulaukė tokio atsakymo: „Aš nesu tas Dallasas Thompsonas, su kuriuo jums reikia pasikalbėti.“
Ar ne per daug sutapimų? Šiaip ar taip, reporteriui pavyko surasto originalų vietos laikraščio iškarpą apie D.Thompsono avariją. Ten jis buvo minimas Steveno Thompsono vardu. Į avariją jis pakliuvo 1997 m., kai jam buvo 26 m. Bet Dallaso W. Thompsono, kurį W. M. Mottas apkaltino plagijavimu, biografijoje rašoma, kad jis gimęs 1944 m. O fotografijoje – vyriškis, kuriam apie 60 metų.
Gal egzistuoja du Dallasai Thompsonai iš Beikersfildo?
Galiausiai reporteriui pavyko gauti jo telefono numerį. Jis gyvena Beikersfilde. Vardu Stivenas D. Thompsonas. Sprendžiant iš įrašų duomenų archyvuose, jam – nuo 40 iki 44 metų. Tinkama vieta, tinkama pavardė, tinkamas amžius. Deja, prisiskambinti tuo telefonu nepavyko – telefonas išjungtas.
Galbūt iš tiesų D. Thompsonas slepiasi. Gal slapstytis jį verčia vyriausybė arba piktavaliai bankininkai, drebantys dėl pasaulį pakeisiančių tiesų, kurias jis norėjo atskleisti. O gal jis nukeliavo į Vidinę Žemę – nusileido jon sraigtasparniu egzoskelektu „SoloTrek“ ir dabar nušvitęs šuoliuoja sau ant mamutų, gyvena kurioje nors senovės gentyje, kvėpuoja nepaprastai tyru oru, mėgaujasi šiluma ir dievišku maistu, kuris jo gyvastį palaikys dar 1 657 metus.
O gal tiesiog žmogus pamiršo susimokėti už telefoną.
