Mokslininkai, dirvoje ieškoję plutonio-239 ir plutonio-240 pėdsakų, išsiaiškino, kad kai kuriose salose šio radioaktyvaus elemento kiekis yra nuo 10 iki 1000 kartų didesnis nei ties Fukušimos atomine elektrine, kur po žemės drebėjimo kilus cunamiui išsilydė branduoliniai reaktoriai ir apie 10 kartų didesnis nei Černobylio atskirties zonoje.
Mokslininkai paėmė tik nedidelį dirvos mėginių kiekį – tai, anot jų reiškia, kad reikėtų atlikti ir platesnės apimties tyrimą. Tačiau juos nustebino tai, kad nei nacionalinės vyriausybės, nei tarptautinės organizacijos neturėjo „jokių gairių dėl leistino plutonio kiekio dirvoje“, nors Maršalo salyne šis kiekis yra labai didelis.
Bombų bandymų poligonas
Po to, kai 1945 m. ant Hirošimos ir Nagasakio buvo numestos atominės bombos, iš esmės privertusios Japoniją pasiduoti ir užbaigti Antrąjį pasaulinį karą, Jungtinės Amerikos Valstijos nusprendė išbandyti daugiau ir įvairesnių radioaktyvių ginklų. Kai kurie iš šių bandymų buvo vykdomi Maršalo salose – salų grandinėje, esančioje tarp Havajų ir Filipinų, kurios tuo metu priklauso Ramiojo vandenyno fondo teritorijai, Jungtinių tautų pavedimu valdomai JAV. Dvi pirmosios bombos – „Able“ ir „Baker“ – krito ant Bikini atolo 1946 metais. Taip prasidėjo net 12 metų trukęs Bikini ir Enevetako atolų atominių bandymų laikotarpis, per kurį įvykdyti 67 sprogimai.
Pirmasis pasaulyje vandenilinės bombos, pavadintos „Ivy Mike“, sprogdinimas Enevetako atole įvykdytas 1951 metais. Bikini atole 1954 m. susprogdinta galingiausia amerikiečių vandenilinė bomba – „Castle Bravo“, kuri buvo daugiau nei 1000 kartų galingesnė už urano pagrindo branduolinę bombą, kuri sugriovė Hirošimą.
Visi šie sprogimai užteršė ne tik Bikini ir Enevetako atolus – radioaktyvūs pelenai, anot mokslininkų, krito ir ant gyvenamų Rongelapo bei Utiriko atolų (taip pat priklausančių Maršalo salynui). 2016 metais Kolumbijos universiteto (JAV) mokslininkų grupė žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS) publikavo mokslinį darbą apie gama spinduliuotės foną trijuose šiauriniuose Maršalo salyno atoluose: Eneveko, Bikini ir Rongelapo. Nustatyta, kad Bikini atolo radiacinis fonas yra aukštesnis nei nurodė ankstesni duomenys, tad priimtas sprendimas salyno radiacinį foną išanalizuoti kruopščiau.
Padėtis blogesnė nei tikėtasi
Dabar ta pati mokslininkų komanda jau yra publikavusi tris naujus mokslinius darbus (1, 2, 3), kurie visi kartu paviešinti liepos 15 dienos žurnalo PNAS leidime. Šiuose darbuose aprašomi keturi Maršalo salų atolai – Bikini, Enevetako, Rongelapo ir Utiriko.
Išorinis gama spinduliuotės lygis buvo pakilęs Bikini atole, Endžebi saloje Enevetako atole ir Naeno saloje Rongelapo atole, lyginant su radiaciniu fonu pietinėse Maršalo salyno salose, kurias mokslininkai vertino kaip „kontrolinę grupę“.
Radiacijos lygis Bikini ir Naeno salose buvo toks aukštas, kad viršijo maksimalią ribą, dėl kurios buvo sutarę Jungtinės Amerikos Valstijos ir Maršalo salų respublika, tvirtina mokslininkai.
Šiek tiek susijusi pastaba: maudymosi kostiumėliai, vadinami bikiniais, Bikini atolo vardu pavadinti ne dėl to, kad ši sala yra tropinėje klimato juostoje, o dėl to, jog dizaineris prancūzas nusprendė, jog dviejų dalių kostiumėlis bus „sprogstamas“, kaip ir šiame atole bandytos bombos, aiškino viena iš vadovaujančių tyrimą vykdžiusių mokslininkių, Ivana Nikolic-Hughes.
Mokslininkai taip pat nustatė, kad Enevetako atolo salų – Runito ir Endžebio – o taip pat Bikini ir Naeno salų grunte buvo aukštos tam tikrų radioaktyvių izotopų koncentracijos. Izotopai – tai cheminio elemento variacijos, kurių branduolyje yra vienodas protonų, tačiau skirtingas neutronų kiekis. Šiose keturiose salose radioaktyvaus plutonio koncentracija buvo didesnė nei ties Fukušimos ar Černobylio atominėmis elektrinėmis.
„Nustebino tai, kokį aukštą išorinės gama spinduliuotės lygį nustatėme Naeno saloje – vienoje iš išorinių Rongelapo atolo salų. Bravo bandymo metu ji buvo apgyvendinta. Žmonės iš ten buvo iškeldinti, parsikraustė atgal ir vėl buvo iškeldinti. Rongelapo gyventojų istorija yra ganėtinai siaubinga“, – sakė I.Nikolic-Hughes.
Kito tyrimo metu mokslininkai, bendradarbiaudami su profesionaliais narais, surinko 130 grunto mėginių iš Castle Bravo kraterio Bikini atole. Kai kurių izotopų – plutonio-239, plutonio-240, americio-241 ir bismuto-207 – koncentracija šiuose mėginiuose buvo keliomis dydžio eilėmis aukštesnė nei kitose Maršalo salyno salose, tvirtina tyrėjai.
Šie atradimai yra svarbūs, nes „radioaktyvaus užterštumo matavimas kraterio nuosėdose yra pirmas žingsnis vertinant bendrą branduolinių ginklų bandymų poveikį vandenyno ekosistemoms“, – teigia tyrimo autoriai.
Vykdydami trečią tyrimą mokslininkai analizavo daugiau nei 200 vaisių – daugiausiai kokoso riešutų ir pandanų – radioaktyvumo lygį 11 skirtingų salų iš 4 atolų, esančių Maršalo salyno šiaurinėje dalyje. Didelėje šių vaisių surinktų Bikini ir Rongelapo atoluose, cezio-137 koncentracija buvo grėsmingai aukšta – kai kuriose valstybėse ir pagal tarptautinių organizacijų nustatytas gaires ji viršijo saugios normos ribas.
Anot mokslininkų, ateityje teks atlikti šviečiamąjį darbą, aiškinant vietos gyventojams apie radioaktyvumo keliamą pavojų ir įtikinant juos, kad apsigyventi radioaktyviose salose nėra saugu.
