Tai žaidimas, kuriame randame nematytą aplinką, visiškai neįprastą žaismą ir kitokį nei įprasta siužetą bei veikėjus. Jei žaidimus žaidžiate dažnai ir norite išbandyti kažką visiškai naujo ir nematyto – tuomet „Ghostwire: Tokyo“ yra būtent jums.
Žaidimas su nemokamu priedu
Prieš pradedant apžvalgą, noriu atkreipti dėmesį ir į tai, kad kartu su žaidimu kūrėjai sukūrė bei išleido visiškai nemokamą šio žaidimo preliudiją. Ji vadinasi „Ghostwire: Tokyo – Prelude: The Corrupted Casefile“. Ją galima šiuo metu surasti oficialioje „Playstation“ parduotuvėje bei atsisiųsti nemokamai. Ši preliudija tikrai verta perėjimo ir net dėl dviejų priežasčių.
Pirma – čia pasakojama visiška „Ghostwire: Tokyo“ žaidimo priešistorė bei joje žaidėjas supažindinamas su veikėjais ir pasauliu, kuriame vyksta veiksmas. Tad perėjus šią preliudiją jau pagrindinį žaidimą žaisti yra tikrai įdomiau. Antroji priežastis skirta tiems, kurie nėra tikri, ar žaidimas jiems patiks. Perėjus šią preliudiją tikrai pajausite, kokia maždaug yra žaidimo atmosfera bei istorija ar veikėjai. Tiesa, preliudija yra tiesiog vizualinė novelė su minimaliais žaismo elementais, o pagrindinis „Ghostwire: Tokyo“ – jau pilnas atviro pasaulio veiksmo nuotykių žaidimas, bet tai vis tiek smagus ir nemokamas priedas.
Vaiduokliai Tokijuje
Grįžtant prie pagrindinio „Ghostwire: Tokyo“, jį kūrė studija „Tango Gameworks“. Tai – trečias didelis jų žaidimas, o prieš tai jie tikrai žaidėjams tapo žinomi sukūrę abi žaidimų serijos „Evil Within“ dalis. Ir nors gali pasirodyti, kad „Ghostwire: Tokyo“ taip pat bus siaubo žanro, tai nėra visiškai tiesa. „Ghostwire: Tokyo“ yra daugiau mistinis pirmo asmens veiksmo žaidimas su vaiduokliais. Jo veiksmas, kaip ir galima suprasti iš pavadinimo, vyksta Tokijuje, tad tie, kas norėjo apsilankyti jame be turistų – gali tai padaryti dabar ir virtualiai.
O turistų čia nėra, nes po keistų įvykių mieste dingsta visi žmonės. Jų rūbai ar daiktai tiesiog nukrinta ant žemės ir dažnai galime juos aptikti patys. Vietoje žmonių žaidimo pasaulyje pasirodo paslaptingi lankytojai – skirtingų galių bei išvaizdos vaiduokliai, kuriuos pagrindiniam veikėjui tenka įveikti. Tiksliau, pagrindinių veikėjų porai, nes mūsų valdomo herojaus kūnas – žuvusio studento Akito, į kurį spėja įšokti buvusio detektyvo KK vaiduoklis. Taip pagrindinis veikėjas gauna Akito kūną ir KK galias.
Žaidimo pasaulyje vyksta daugybė iš pirmo žvilgsnio nesuprantamų ir net keistų dalykų, bet viskas, žaidžiant, susidėlioja kaip japoniška dėlionė. Čia veikia paslaptingi ir itin stiprūs priešai, kuriems, panašu, paklūsta kiti vaiduokliai. Ko jie siekia? Kas slepiasi po jų kaukėmis? Kur dingo ir ar sugrįš visi žmonės? Atsakymai į šiuos klausimus stipriai susiję su žaidimo istorija, tad jų neatskleisiu, bet parašysiu, kad sekti žaidimo siužetu ir pačiam sužinoti atsakymus – tikrai verta. „Ghostwire: Tokyo“ sugeba netgi nustebinti ir papasakoti ne tik originalią, bet ir pakankamai netikėtą istoriją.
Hario Poterio verti burtai
Žaidimo kova ir su veiksmu susijęs žaismas – taip pat gana netikėti. Mūsų kovos su vaiduokliais būdai... yra magija. Akito, padedamas KK, galės naudoti skirtingus burtus, kurie darys ir skirtingą žalą priešams, o galutinis kiekvienos kovos tikslas bus priversti vaiduoklius atskleisti savo branduolius, kuriuos turėsime iš jų atimti. Dėl savo originalumo šios kovos yra kaip šviežio oro gurkšnis. Dar kūrėjai žaidimo eigoje serviruoja mums vis naujus priešus, todėl teks galvoti ir keisti taktiką pagal tai, su kuo kaunamės.
Priešų čia bus tiek skraidančių, tiek vaikštančių, tiek besiteloportuojančių. Įdomu tai, kad praktiškai kiekviena kova bus intensyvi, nes priešai yra greiti, tad mums teks taip pat greitai spręsti – ar gintis, ar kontratakuoti ar pasinaudoti talismanu. Žaidėjui suteikiamos galimybės čia labai plačios, o eigoje jų atrakiname vis daugiau. Gausime netgi lanką su kuriuo, tenka pripažinti, žaidimas kiek palengvėja – galima labai greitai iš saugaus atstumo ir net tyliai pašalinti visus vaiduoklius. Tiesa, strėlių skaičius bus ribotas ir todėl teks dažnai lankytis parduotuvėse.
Lankysimės katinų parduotuvėse
Parduotuvės, beje, bus valdomos skraidančių katinų, su kuriais teks derėtis, mainytis daiktais ir palikti pas juos dideles sumas pinigų. Apskritai, įdomu tai, kad žaidime, nors dingo žmonės, liko gyvūnai, ypatingai katinai ir Akita Inu veislės šunys. Dar įdomiau tai, kad žaidime galėsime skaityti jų mintis, kurios kartais bus net komiškos ar netikėtos.
Taip pat tai paliudija teiginį, kad „Ghostwire: Tokyo“ savo sprendimais stebina ne tik žaismo, bet ir aplinkos ar net paprasčiausių smulkmenų prasmėmis. Reikia išskirti, kad pakankamai stipriai išplėtotas ir pats Tokijo miestas su japoniškais atributais – šventykloje galėsime išsitraukti prakeiksmą arba palaiminimą, paaukoti pinigų mainais į atskleistą slaptavietę ir t. t. Atrodo, kad šis žaidimas tiesiog sukurtas stebinti ir įtraukti žaidėją, nes kiekvienas sprendimas sukurtas bandant eksperimentuoti ir ieškoti kažko naujo.
Keistas, bet išskirtinai gražus
„Ghostwire: Tokyo“ mes turėsime ne tik sekti siužetu ar vykdyti tikrai įdomias šalutines misijas, bet ir gelbėti žmonių sielas. Jų bus apstu visame žaidimo žemėlapyje ir jas gelbėsime tiesiog atradę ant stogų ar gatvėse, išvalę teritoriją nuo priešų, įvykdę šalutines misijas ir panašiai. Surinkę pakankamą jų skaičių, galėsime pasinaudoti telefono būdelėmis bei iškeisti šias sielas į patirties taškus. Tad būtent sielų gelbėjimas ir bus pagrindinis būdas mums tobulinti veikėją. Už gautus patirties taškus galėsime įsigyti naujų sugebėjimų ar patobulinti esamus bei taip sustiprėti.
Dar vienas dalykas, už kurį norisi nuoširdžiai pagirti „Ghostwire: Tokyo“ – jo stilistika. Žaidimo pasaulis, grafika bei tamsesnis Tokijo miestas patraukia akį iš karto, tad norintiems tikrai gražaus ir išskirtinio žaidimas šis turėtų tikrai patikti. Bet kūrėjai čia nesustoja.
Žaidimo eigoje jie nebijo išnaudoti kiek keistų, bet efektingų sprendimų, kai mus supantis pasaulis išduoda, pradeda keistis, transformuotis, o žaidėjas tiesiog žaismo metu yra priverstas adaptuotis akimirksniu. Tokie sprendimai primena kultinę žaidimų seriją „F.E.A.R.“ arba prieš kelis metus pasirodžiusį „Control“. Taigi, tiems, kas mėgsta tokius netikėtus sprendimus žaidimuose ir efektingą jų išpildymą, „Ghostwire: Tokyo“ tikrai turėtų tapti svarstytinu pirkiniu.
Dramblys kambaryje
Tenka pasakyti ir kelis žodžius apie dramblį kambaryje. Ar šis žaidimas ilgainiui neatsibosta? Kalbant atvirai, monotonija čia jaustis tikrai pradeda, nes labai daug dalykų turime ilgai rinkti arba daryti nuolat, o tai, darant dažnai, ima kartotis. Kita vertus, didžioji dalis „Ghostwire: Tokyo“ veiklų yra labai unikalios bei iki šiol kitur nematytos, todėl ta monotonija nėra erzinanti. Ji juntama, bet didesnio poveikio žaidimui neturi, nes jis iki pat pabaigos, net ir viską renkant, sugeba išlikti labai įdomus. Būtent tai ir yra naujų, originalių žaidimų privalumas – kai darai tam tikras žaidimo mechanikas ar sprendimus pirmą kartą, jos ne taip greitai atsibosta ar įkyri.
Galiausiai, žaidimo grafikos įspūdį smarkiai pagyvina ir pastiprina kūrėjų pasirinktos aplinkos. Tokijas, kaip potenciali žaidimo lokacija, dar nebuvo taip išnaudota, kaip yra šiame žaidime. Todėl naršyti šį miestą, dairytis į pastatus ar japoniškas šventyklas – įdomu ir daug labiau įtraukia nei trainiotis po daug kartų žaidimuose atkurtą Niujorką bei kitus populiaresnius miestus.
Taip pat žaidimas didžiąją laiko dalį atrodo tiesiog kaip autentiškas atvirukas iš Japonijos, tad veiklos tikrai atras ir tie, kas mėgsta daryti ekrano paveikslėlius. Beje, kartais, pačiose netikėčiausiose vietose, žaidimas nustebina ir įvairiu humoru, kuris taip pat stipriai prisideda prie bendro žaidimo originalumo. Pavyzdžiui, šalutinė misija su tualete įstrigusiu vaiduokliu.
Galiausiai, „Ghostwire: Tokyo“ yra vienas tų žaidimų, kurį tikrai nuoširdžiai norisi rekomenduoti. Jis turi tiek pliusų, tiek tam tikrų minusų, bet pagrindinis ir pats svarbiausias jo išskirtinumas – originalumas. Daugiau tokio žaidimo kaip šis nėra ir, jei kūrėjai nedarys tęsinio, nebus. Todėl susidomėjusiems – išbandyti žaidimą tikrai verta.
