Prieš 4,6 mlrd. metų Žemė susiformavo iš mirusios žvaigždės liekanų, kurios susitelkė į didžiulį dujų ir dulkių debesį. Šis pradėjo tankėti, o jo centre susidarė akrecinis diskas. Mažos dalelės pradėjo jungtis į vis didesnius medžiagos fragmentus. Šie kaupdami medžiagą galiausiai virto objektais, kuriuos vadiname planetomis. Šis procesas truko nuo 10 iki 20 mln. metų ir tebėra ne visai aiškus.
Netrukus, kai Saulės sistema buvo dar labai jauna ir chaotiška, į vos susiformavusią Žemę trenkėsi maždaug Marso dydžio kosminis kūnas. Smūgio būta kolosalaus. Jei smogęs kūnas būtų masyvesnis, jis Žemę būtų sunaikinęs. Daug Žemės medžiagos pažiro kosminėje erdvėje ir pradėjo skrieti orbita aplink sužeistą Žemę. Galiausiai smūgio nuolaužos pradėjo telktis į vieną kūną ir suformavo Mėnulį, kuris yra didžiausias palydovas Saulės sistemoje, lyginant jį su planeta, aplink kurią jis skrieja.
Netrukus, kai Saulės sistema buvo dar labai jauna ir chaotiška, į vos susiformavusią Žemę trenkėsi maždaug Marso dydžio kosminis kūnas. Jei smogęs kūnas būtų masyvesnis, jis Žemę būtų sunaikinęs.
Tais laikais Žemė buvo panaši į pragarą. Maža to, ją nuolat bombardavo asteroidai, meteoritai, kometos. Žemės paviršiumi tekėjo lavos upės, o atmosfera buvo nuodinga gyvybei. Bet netrukus įvyko drastiškų pokyčių. Žemė pradėjo vėsti. Iš gelmių į paviršių pradėjo trykšti vanduo, kuris išgaruodavo ir vėl grįždavo ant Žemės paviršiaus lietaus pavidalu.
Milijonai asteroidų Žemėn nešė vis daugiau vandens. Nors jo, lyginant su kitais junginiais, Žemėje yra nedaug, vis dėlto dabar vanduo dengia 71 proc. Žemės paviršiaus. 97,5 proc. to vandens yra sūrus – gėlas vanduo sudaro vos 2,5 proc. viso Žemėje esančio vandens išteklių.
69 proc. gėlo vandens sudaro ledas ir sniegas, 30 proc. – požeminiai gėlo vandens telkiniai, ir tik apie 1 proc. – antžeminiai vandens telkiniai. 69 proc. to vandens yra atmosferoje garų ir kritulių pavidalų. Upės ir ežerai sudaro mažiau - tik apie 0,5 proc. viso antžeminio vandens. Dar mažesnė gėlo vandens dalis (apie 0,3 proc.) sudaro gyvus organizmus.
Žemė palaipsniui vėso, paviršiuje susiformavo plonytė pluta, o uolienos ir toliau judėjo. Tai – vadinamieji tektoniniai procesai. Jie vyksta ir dabar. O Žemės plutą sudaro milžiniškos judančios litosferos plokštės. Ten, kur jos susiduria, iškyla kalnai arba susidaro povandeninės įdubos. Taip atsirado aukščiausia Žemės viršukalnė Everestas (8848 m) ir giliausia įduba Marianai (11 033 m). Vis dėlto, lyginant su Žemės plutos storiu (vidutiniškai 50 km, o svyruoja nuo 5 iki 70 km) tai nėra daug. Beje, giliausias žmonių gręžinys Kolos pusiasalyje (Rusija) buvo 12,3 km gylio.
Po pluta plyti mantija. Jos storis – 2900 km. Ją sudaro išorinis ir vidinis sluoksnis. Viršutinę dalį sudaro litosfera, astenosfera (šią sudaro mažiau mobili, daugiausiai kieta medžiaga). Vidinė mantija ribojasi su išoriniu Žemės branduoliu, kuris yra 2266 km storio. Tai – skystas geležies ir nikelio rutulys, kurio temperatūra – nuo 4000°C iki 5700°C.
Po išoriniu Žemės branduoliu – vidinis branduolys. Jis didžiąja dalimi kietas, sudarytas iš geležies ir nikelio lydinio, 1 200 km storio arba 2 400 km skersmens. Palyginimui, jis yra maždaug 70 proc. Mėnulio dydžio, tačiau temperatūra jame nenusileidžia Saulės paviršiaus temperatūrai ir siekia 5700°C. Beje, vidinis branduolys iš lėto auga – po maždaug 1 mm per metus.
Žemę gaubia plika akimi nematomas magnetinis laukas – magnetosfera. Jis apsaugo Žemėje gyvenančius organizmus nuo kenksmingų dalelių, atskriejančių iš Saulės ar kosmoso gelmių. Magnetosfera yra glaudžiai susijusi su Žemės branduoliu. Jame labai sudėtingomis trajektorijomis cirkuliuoja labai daug elektros, kuri sukuria magnetinį lauką.
Aptarkime ir atmosferą. Tai – dujos, kurias vadiname oru. Orą sudaro 78 proc. azoto, 21 proc. deguonies, 0,9 proc. argono, tik 0,04 proc. anglies dvideginio ir dar mažiau kitų dujų. Žmonės ypač priklausomi nuo apatinio atmosferos sluoksnio, kuris vadinamas troposfera. Jos storis – vidutiniškai 12 kilometrų.
Virš jos plyti stratosfera, į kurios sudėtį įeina ir ozono sluoksnis, saugantis nuo itin agresyvių Saulės spindulių, kurie vadinami ultravioletiniais spinduliais. Virš stratosferos, maždaug 50 km aukštyje plyti mezosfera. Ten temperatūra siekia apie -85°C. Maždaug 80 km aukštyje prasideda termosfera. Joje sudega dauguma meteorų. Atmosferos riba su kosmosu nėra tiksli, tačiau žmonija sutarė ją laikyti 100 km aukštį.
Tačiau atmosfera tęsiasi ir aukščiau. Maždaug poros šimtų kilometrų aukštyje plyti jonosfera su šiaurinėmis pašvaistėmis, o ar aukščiau, maždaug 350 km aukštyje, skrieja Tarptautinė kosminė stotis (TKS).
Kraštutinis atmosferos sluoksnis – egzosfera. Ji siekia 10 000 km aukštį. Toliau – beorė erdvė.
Žmonės dabartiniu pavidalu Žemėje egzistuoja tik apie 200 tūkst. metų. Tai – 0,004 proc. viso Žemės amžiaus.
