Tačiau vis dažniau mokslininkai teigia, kad iš viso nėra jokio ryšio tarp šių dviejų komponentų ir esminio skirtumo tarp skirtingų lyčių smegenų, nors dėl metodinių kai kurių mokslinių tyrimų spragų ilgą laiką buvo galvojama priešingai.
Smegenų tyrimuose – spragos
Vidutiniškai vyrų smegenys yra didesnės už moterų – vyrų galvos smegenys sveria apie 1,5 kg, o moterų – apie 1,3 kg. Šie skirtumai atsiranda todėl, kad neretai vyrai yra aukštesni, didesni ir daugiau sveria nei moterys, taigi ir jų smegenys, kaip ir visos kitos kūno dalys, būna didesnės už moterų. Tačiau šiems dydžių skirtumams įtakos turi kūno sudėjimas, o ne lytis. Dėl tos pačios priežasties vidutinio dramblio smegenys yra keturiskart didesnės nei žmogaus, o banginio – net penkiskart. Todėl ir aukštos, didelę galvą turinčios moterys dažniausiai turės didesnes smegenis nei žemaūgiai, smulkaus sudėjimo vyrai.
Didelė dalis mokslinių tyrimų, kalbančių apie vyrų ir moterų smegenų skirtumus, naudoja tą pačią spragą turinčias metodikas. Atliekant šiuos tyrimus nebuvo kontroliuojamas smegenų dydis – didesni, didesnes kaukoles ir smegenis turintys vyrai buvo lyginami su smulkesnio sudėjimo, mažesnes kaukoles ir smegenis turinčiomis moterimis.
Tokių tyrimų autoriai teigia, kad vyrų smegenyse yra daugiau pilkosios smegenų medžiagos. Kadangi pilkojoje medžiagoje vyksta informacijos apdorojimas, buvo daromos prielaidos, kad vyrų smegenys yra tinkamesnės sudėtingoms užduotims atlikti. Tačiau tokių tyrimų išvadomis kliautis nederėtų – juk iš tiesų jie buvo atlikti ne siekiant palyginti vyrus su moterimis, o didesnes smegenis turinčius asmenis su mažesnes smegenis turinčiais asmenimis. Natūralu, kad didesnes smegenis turintys asmenys pasižymi didesniais pilkosios medžiagos kiekiais – didelėse kaukolėse jos telpa daugiau.
Struktūrinio skirtumo nėra
Šiuos tyrimus pakartojus taikant tinkamas proporcijas, kai smegenų dydis buvo kontroliuojamas, t. y. vyrai ir moterys buvo lyginami poromis – dideles galvas turinčių vyrų smegenys lyginamos su dideles galvas turinčių moterų smegenimis, ir atvirkščiai, mažas galvas turinčių vyrų smegenys – su mažas galvas turinčių moterų smegenimis, tarp vyrų ir moterų smegenų nebuvo rasta struktūrinių skirtumų. Taigi vienodo dydžio kaukoles turintys vyrai ir moterys jose turėjo po tiek pat pilkosios medžiagos, o bet kokie lyčių skirtumai, aprašyti ankstesniuose, netinkamai atliktuose smegenų sandaros tyrimuose, išnyko.
Išskirtiniai moterų gebėjimai – mitas
Visuomenėje egzistuoja ir daugiau su lyčių stereotipais susijusių mitų apie smegenis. Vienas jų – tai, kad moterų smegenys gali efektyviau spręsti daugiau problemų vienu metu („multitaskinti“). Dėmesio paskirstymo tyrimų, skirtų palyginti moterų ir vyrų galimybes persijunginėti tarp kelių užduočių atlikimo, rezultatai rodo, kad nėra skirtumų tarp moterų ir vyrų smegenyse vykstančių dėmesio procesų. Atlikdamos kelias užduotis pakaitomis ir greitai persijunginėdamos tarp jų, moterys užtruko tiek pat laiko ir padarė tiek pat klaidų, kiek ir jų kolegos vyrai.
Mokslininkų ir smegenų ligų gydytojų bendruomenėje laikomasi įsitikinimo, kad skirtumų tarp moterų ir vyrų smegenų nėra – jos sudarytos ir savo funkcijas atlieka vienodai, o moterims ir vyrams smegenų ligos yra diagnozuojamos ir gydomos taip pat.
Didesnės smegenys – protingesnės?
Priklausomai nuo to, kuria iš daugybės intelekto teorijų yra remiamasi, tai, ką vadiname protu, nulemia visai ne smegenų dydis, o gebėjimas greitai atlikti įvairias užduotis. Geriau išlavintą šį gebėjimą įprastai turi asmenys, kurių smegenys yra labiau susietos. Aukšto susietumo smegenyse yra daugiau baltosios medžiagos jungčių, leidžiančių tarpusavyje bendradarbiauti smegenų žievėje esantiems informacijos apdorojimo centrams.
Tą rodo ir pomirtiniai genijų skrodimai – bendrąją reliatyvumo teoriją suformavusio fiziko Alberto Einsteino smegenys buvo vidutinio dydžio, svėrė apie 1,2 kg, tačiau, palyginti su bendraamžiais, jo smegenyse buvo išlikę daugiau baltosios medžiagos jungčių. Didesnis smegenų susietumas paaiškina, kodėl net ir sulaukusio vyresnio amžiaus A. Einsteino smegenys galėjo dirbti efektyviai ir sudėtingas užduotis spręsti greitai.
Prie didesnio smegenų susietumo (baltosios medžiagos jungčių skaičiaus) prisideda tiek genetiniai, tiek aplinkos veiksniai, naujų dalykų mokymasis ir įvairūs gyvensenos įpročiai. O štai smegenų dydį nulemia išimtinai vien įgimti veiksniai – kūno sudėjimas ir proporcijos. Aukštesni, stambesnio sudėjimo žmonės įprastai pasižymi didesnėmis kaukolėmis ir smegenimis, o žemesni, smulkesnio sudėjimo žmonės – mažesnėmis.
Rutina žudo smegenų potencialą
Baltosios medžiagos jungtys aktyviausiai formuojasi vaikystėje, iki septintojo gimtadienio. Vėliau, pagrindinėms smegenų struktūroms jau susiformavus, tam, kad vaikas galėtų pradėti mąstyti panašiai į suaugusį žmogų, jo smegenys turi persitvarkyti. Persitvarkymo, kuris dar kitaip vadinamas sinaptiniu genėjimu, metu vyksta natūrali nervinių ląstelių pertekliaus atranka – išlieka tik sveikiausi ir geriausiai savo veiklą atliekantys neuronai. Nenaudojamos nervinės ląstelės ir jų ryšiai numarinami, o naudojamos ląstelės ir jų ryšiai sustiprinami. Taip yra padidinamas energijos suvartojimo efektyvumas smegenyse.
Tačiau net jei vaikystėje asmuo įgijo visapusišką išsilavinimą ir jam pavyko suformuoti daugybę neuroninių ryšių, tai dar nereiškia, kad jis gali būti garantuotas, jog šie ryšiai išliks iki pat senatvės. Gyvenant monotonišką gyvenimą, skęstant rutinoje, diena po dienos yra panaudojama tik nedidelė dalis smegenų potencialo, tik nedidelė dalis visų praeityje suformuotų ryšių.
Jei sinaptinis genėjimas turėtų šūkį, tai jis būtų toks: „Naudok arba prarasi!“ Tik nuolat naudojami ryšiai yra traktuojami kaip verti jiems skiriamos energijos ir to, kad būtų išsaugoti, todėl atsilaiko prieš šį genėjimo procesą. Todėl, siekiant išlaikyti esamas jungtis, rekomenduojama kas kelerius metus skirti laiko pasikartoti seniau išmoktus dalykus, tokius kaip vaikystėje mokėta užsienio kalba ar eilėraščiai, arba atgaivinti grojimo muzikos instrumentu įgūdžius. Be kartojimo, prie esamų jungčių išlaikymo prisideda ir kitoks įvairiapusis smegenų naudojimas, toks kaip naujos patirtys ar visą gyvenimą trunkantis mokymasis.
Su amžiumi smegenys traukiasi
Skaičiuojama, kad vidutiniškai jauno suaugusio žmogaus galvoje yra apie 150–170 tūkst. kilometrų neuroninių skaidulų laidų. Pasibaigus brendimui, maždaug nuo trečiojo gyvenimo dešimtmečio, kasmet yra prarandama apie 1 proc. baltosios medžiagos jungčių, mažėja skirtingas smegenų žievės sritis jungiančių informacijos perdavimo laidų ir smegenys traukiasi. Šis su amžiumi susijęs baltosios medžiagos skaidulų nykimas prisideda prie to, kad senstant sulėtėja informacijos apdorojimo greitis ir darosi sunkiau greitai įsisavinti naują informaciją.
Tačiau dažna klaida, kurią daro vyresnio amžiaus žmonės, yra atsiriboti nuo išorės pasaulio ir užsidaryti namuose. Tam, kad galėtų gerai veikti, smegenims nuolat reikia naujų iššūkių. Prie geresnės smegenų sveikatos gali prisidėti meninė veikla, bendravimas, anūkų priežiūra, skaitymas, sodininkystė ir kt.
Vyresniame amžiuje mokantis naujų dalykų (pvz., naudotis kompiuteriu ar mobiliosiomis programėlėmis), yra ne tik įveiklinamos smegenys ir ilgiau išsaugomos jų atliekamos funkcijos, bet ir patiriamas pasitikėjimo savimi bei malonumo jausmas išmokus ko nors naujo.
Išsamesnę mitų apie smegenų veiklą apžvalgą galima rasti 2020 m. vasarį knygynuose pasirodžiusioje Ramunės Dirvanskienės knygoje „Kaip veikia smegenys?“.
Dr. Ramunė Dirvanskienė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos institutas, „Spectrum“
