Radarai skleidžia radijo signalus ir stebi jų atspindžius. Jei objektas neatspindi šių bangų, tai jis radarui nėra matomas. „Stealth“ savybes orlaiviui ar bet kokiai kitai mašinai galima suteikti keliais būdais. Bandomos įvairios dangos, kurios turėtų neleisti atsispindėti radijo bangoms. Tačiau kur kas efektyvesnis būdas – kiek įmanoma aptakesnė ir horizontalioje plokštumoje plokštesnė forma. Sukurti tokį orlaivį yra labai brangu. Viena vertus, visą ginkluotę tenka slėpti lėktuvo pilve. Kita vertus, reikia daug ir sunkiai dirbti, kad tokią formą pavyktų suderinti su aerodinaminėmis orlaivio savybėmis.
Vokietijos karinių technologijų kūrėjas „Hensoldt“ norėtų pasakyti – „Nebevarkit“. Naujuoju savo radaru „TwInvis“ kompanija net 150 km sekė du F-35 naikintuvus. Šie amerikietiškos inžinerijos stebuklai yra laikomi vienais iš pažangiausių „Stealth“ technologijos karinių orlaivių. F-35 bandymų metu anksčiau apgavo visus pažangiausius radarus, tačiau ar vokiečių pasiekimas reiškia, kad F-35 praranda didžiausią savo privalumą?
Na, ne visai. Visų pirma, Vokietija neketina kariauti su JAV ar kitomis valstybėmis, turinčiomis F-35 naikintuvų. Antra, „TwInvis“ yra toks sudėtingas, kad kol kas praktinis jo panaudojimas nėra įmanomas.
Kai įprasti radarai patys skleidžia radijo bangas ir stebi jų atspindžius, „TwInvis“ stebi aplinkoje jau egzistuojančias radijo bangas. Tai – televizijos, radijo stočių, radijo bangų stotelių, mobiliųjų telefonų bokštų ir kiti panašūs signalai, sklindantys skirtingo dažnio bangomis. Jos taip pat atsispindi nuo skraidančių objektų. „TwInvis“ sistema interpretuoja šiuos radijo bangų trikdžius ir gali sekti skrendančius objektus.
„TwInvis“ gali veikti kaip stacionarios ankstyvos perspėjimo sistemos dalis („Ei, artėja lėktuvas“), tačiau netiktų ginkluotės valdymui. Tikimasi, kad ateityje „TwInvis“ informaciją galėtų panaudoti kitais būdais valdomos raketos, pavyzdžiui, sekančios IR spindulių pėdsaką. Kita vertus, „TwInvis“ turi ir kitų rimtų trūkumų.
„TwInvis“ radaras naudoja civilinių komunikacijų signalus. Karto atveju jų gali ir nelikti arba jie gali stipriai praretėti, sumažindami radaro raišką ar paversdami „TwInvis“ visiškai beverčiu. Tokių bangų taip pat nepakanka atokiose bazėse ar virš vandenynų. Galiausiai, kol kas „TwInvis“ nėra labai savarankiška sistema – tuos du F-35 ji taip lengvai užfiksavo tik todėl, kad „Hensoldt“ žinojo, jog jie atskrenda ir galėjo pasiruošti jų sekimui.
„Stealth“ toli gražu nėra bevertė idėja. Prireiks dar labai daug laiko, kol tokie radarai kaip „TwInvis“ iš tikrųjų taps praktiškai pritaikomi. Per tą patį laiką tobulės ir patys orlaiviai, todėl laidoti nei F-35 naikintuvų, nei „TwInvis“ kol kas neverta.
