Tiesa, net 4 kartus masyvesnė už Žemę. Tai reiškia, kad gravitacija ten yra 4 kartus didesnė, ir viskas svertų 4 kartus daugiau – 4 kartus sunkesnis jūsų kompiuteris, 4 kartus sunkesnis telefonas, 4 kartus sunkesni avimi batai, galiausiai 4 kartus sunkesnis ir jūs.
Wolf 1061c – dar ir yra gyvybės zonoje, t.y., nuo gimtosios savo žvaigždės nutolusi gyvybei palankiu atstumu. Joje gali būti vandens, o gal net ir gyvybės
„Tai – ypatingas atradimas: panašu, kad visos trys atrastos planetos yra ganėtinai nedidelės, todėl galima manyti, kad jos – uolingos, t.y., turinčios kietą paviršių, – džiaugėsi tyrimui vadovavęs Naujojo Pietų Velso universiteto astronomas Duncanas Wrightas. – O vidurinioji iš šios planetų trijulės – Wolf 1061c – dar ir yra gyvybės zonoje, t.y., nuo gimtosios savo žvaigždės nutolusi gyvybei palankiu atstumu. Joje gali būti vandens, o gal net ir gyvybė.“
„Jausmas tiesiog beprotiškas: tu naršai po beribes Visatos bedugnes, ir visai čia pat, vos už 14 šviesmečių, atrandi planetą, kuri labai gali būti gyvybei tinkamas pasaulis“, – pabrėžė atradimo autorius.
Ką tik atrasta planetų trijulė sukasi aplink santykinai vėsią ir stabilią žvaigždę, o apsisuka aplink ją atitinkamai per 5, 18 ir 67 Žemės paras. Jų masė atitinkamai 1,4, 4,3 ir 5,2 didesnė už Žemės masę.
Didžiausioji išorinė trijulės narė nebepatenka į gyvybės zonos juostą – ji yra per toli. Tačiau panašu, kad ji – taip pat uolinė. O štai arčiausiai gimtosios žvaigždės esančioje uolinės trijulės planetoje gyvybei tikrai per karšta.
„Tai, kad visos trys planetos yra arti savosios žvaigždės, suteikia nemenkus šansus pamatyti jų tranzitus tos žvaigždės paviršiumi, o tai reiškia, kad mums tai būtų nuostabi galimybė patyrinėti planetų atmosferos spektrus ir išsiaiškinti jų sudėtis, tankį ir kitus parametrus, – atkreipia dėmesį tyrimo bendraautorius Robas Wittenmeyeris. – Žinoma, tai galėtų padėti išsiaiškinti, ar viduriniojoje planetoje yra gyvybė.“
Daug žadančią planetinę sistemą astronomai atrado ESO (European Southern Observatory) observatorijos 3,6 m skersmens teleskopu ir „Harps“ spektrografu Čilėje. Tyrėjų atradimas bus publikuotas žurnale „The Astrophysical Journal Letters“.
Mokslininkai jau ne pirmą kartą įsitikina, kad Žemės dydžio planetėlės mūsų galaktikoje yra dažnas reiškinys – kaip ir daugiaplanetės sistemos. Tiesa, daugelis iki šiol atrastų uolinių egzoplanetų yra už šimtų ar net tūkstančių šviesmečių nuo Žemės, o tai reiškia, kad pasiekti ir net ištyrinėti šiuos pasaulius turimomis technologijomis – beveik jokių šansų.
Praėjusią savaitę Švedijos ir Meksikos astronomai paskelbė atradę du naujus tolimiausius Saulės sistemos objektus. Spekuliuojama, kad vienas jų gali būti netgi „super-Žemė, esanti 6 kartus toliau negu Plutonas“. Taip pat tikėtina, jog ten gali būti „neįvykusi žvaigždė“ – rudoji nykštukė.
Kol kas tiksliai nustatyti jų nuotolį pakankamai sudėtinga, tačiau jų judėjimo greitis ir ryškumas leidžia manyti, kad tai nėra žvaigždės.
Dar viena maloni išimtis egzoplanetų paieškose – Gliese 667C, esanti taip pat labai arti Žemės, t.y., tik už 22 šviesmečių. Šis pasaulis aplink raudonąją nykštukę apskrieja per 28 paras, tačiau yra mažiausiai 4,5 karto masyvesnis už Žemę.