Plastikas, patekęs į aplinką, fragmentuojasi į mažas daleles – mikroplastikus (gali būti iki 5 mm dydžio) arba akiai nepastebimus nanoplastikus. Būdami ypač maži šie plastiko gabaliukai keliauja po visą pasaulį ir kenkia ne tik aplinkai, bet ir mums patiems.
Mokslininkai nustatė, kad minimalus mikroplastiko kiekis sukelia ląstelių žūtį, alerginę reakciją ir ląstelių sienelių pažeidimus.
Didžioji dalis šių atliekų atsiranda dėl audrų, vandens nuotėkio ir vėjų, kurie į vandenynus atneša plastiko likučius. Net ir Lietuvos upės nuo šių dalelių nėra saugios.
Kai upių ir jų pakrančių švarinimo akcijos „River Cleanup Lietuva“ iniciatyva Fizinių ir technologijos mokslų centras (FTMC) ištyrė trijų Lietuvos upių – Neries, Vilnelės ir Žalesos – vandens mėginius, paaiškėjo, kad visose upėse yra mikroplastiko. Didžiausia tarša užfiksuota Vilnelėje.
Viename Vilnelės upės vandens litre FTMC mokslininkai aptiko 92 (nuo 40 iki 1000 mikrometrų) plastiko daleles, tuo tarpu mažesnių nei 40 mikrometrų plastiko dalelių užfiksuota daugiau nei 1000.
Ši problema vis didėja ir skaičiuojama, kad iki 2040 m. į mūsų vandenynus patenkančių plastiko atliekų kiekis turėtų padvigubėti.
Daug žadanti technologija
Paryžiuje vykstančiame tarptautiniame sintetinės biologijos konkurse „iGEM“ (angl. International Genetically Engineered Machine Competition) Vilniaus universiteto (VU) studentų komanda dalyvauja jau aštuntus metus iš eilės.
Šių metų projektas – „NanoFind“ technologija, kurios pagalba būtų galima atskirti, kuris vanduo užterštas nanoplastiko dalelėmis, o kuris maudynėms ežere visgi yra tinkamas.
„Tarša ir plastiko vartojimas yra labai didelė ir opi pasaulio problema. Žmonės pagrinde mato tiktai sankaupas šiukšlių, tačiau nežino, kad jos fragmentuojasi ir atsiranda dar didesnė problema, kai akiai nematomos dalelės užteršia aplinką – tai turi įtakos mūsų gyvenimo kokybei“, – 15min pasakojo viena iš komandos narių, VU studentė Simona Bendžiūtė.
Tam, kad nanoplastiko detekcijos sistema veiktų, pasitelkiami susintetinti peptidai, kurie sąveikaudami su nanoplastiko dalelėmis sukelia fluorescencinį atsaką.
„Kadangi nanoplastikos dalelės yra akiai nematomos, detekcijos sistema turi būti pakankamai jautri. Šios baltyminės molekulės turės ne tik pagerintą savybę jungtis su nano dydžio sintetiniais polimerais (plastikais), bet kartu turės ir floresuojančią žymę, kuri leis lengvai interpretuoti, nanoplastiko yra ar nėra“, – procesą komentavo Emilija Dešč, laboratorijos komandos atstovė.
Tiesa, technologija ne tik parodys, ar vandens mėginys užterštas nanoplastiku, bet ir suteiks informacijos apie plastiko rūšį bei koncentraciją.
Merginų teigimu, pirminis tikslas – su šia technologija sukurti pamatą visiems ateities tyrimams. Paklaustos, ar ateityje ši technologija galėtų būti prieinama visiems gyventojams, norintiems išsitirti aplinkinius ar nuosavus vandens telkinius, pašnekovės neslėpė, kad tokia galimybė – yra, tik tam prireiktų daugiau laiko ir tyrimų.
„Tik gerai ištobulinus visą technologiją, ją būtų galima komercializuoti“, – pasakojo E.Dešč.
Jos teigimu, patobulinta technologija galėtų identifikuoti ir mikroplastiko daleles.
Sulaukė susidomėjimo
Kaip pasakojo S.Bendžiūtė, nors kitų būdų aptikti plastiko daleles yra, jiems šiuo metu reikalinga itin brangi ir sudėtinga optinė įranga.
Tuo tarpu VU komandos siūlomas sprendimas – daug paprastesnis ir pigesnis – jau sulaukė platesnio susidomėjimo.
„Į mus jau atkreipė dėmesį ir gydymo įstaigos, kadangi būtų galima technologiją pritaikyti ir plastiko dalelių aptikimui žmogaus kūne“, – pasakojo studentė.
Tokia panaudojimo galimybė tampa labai aktualia, kadangi šiais metais mokslininkai pirmą kartą mikroplastiko dalelių atrado žmogaus kraujyje bei plaučiuose.
„Kalbama, kad galbūt ateityje net vietoje kraujo krešulių susidarys plastiko dalelių sankaupos, tad medicinos atstovai mato perspektyvą mūsų projekte“, – teigė S.Bendžiūtė.
