Nors save esame linkę tituluoti „piratų“ valstybe, „Bloomberg“ vertinimu, Lietuva tokia nėra. Panaši išvada peršasi ir iš turinio stebėsenos bei apsaugos įmonės „Muso“ sukauptų duomenų.
Siekdami patikrinti išvadų patikimumą, surengėme susitikimą su „Muso“ atstovais, tiesiogiai renkančiais ir analizuojančiais piratavimo statistiką bei teikiančiais duomenis kad ir į EUIPO (EU Intellectual Property Office).
„Muso“ atstovai iš karto pateikė argumentus, kodėl netekome ilgai nešiotos piratų karūnos, kurią patys sau ir buvome užsidėję. Pagrindinis argumentas – pačios „Muso“ pateiktus skaičius vertinome neatsižvelgdami į kontekstą – paskelbėme atskirus duomenis, išimdami juos iš visumos. Paskubėjome paskelbti piratais ir save, ir net savo kaimynus latvius bei estus.
Tuo tarpu „Muso“ analizuoja daug daugiau duomenų skirtingais pjūviais, lygina rodiklius iš atskirų pramogų industrijos šakų ir stebi žymiai platesnį kontekstą.
„Muso“ ekspertai išnarstė visą pramogų industriją: IPTV (internetinio protokolo televizijos) duomenis bei filmų, muzikos, žaidimų ar programinės įrangos piratinio turinio srautus. Jų analizė rodo, kad norint audiovizualinio turinio industrijoje pažaboti piratavimą reiktų tiesiog stiprinti IPTV teisių gynimą.
Su filmais situacija kiek geresnė, nes Lietuvos kūrėjai ir platintojai gina savo kūrybą, tačiau globalios įmonės kaip Holivudo kino kūrėjai, praktiškai niekaip neapsaugotos, o tai sudaro palankias sąlygas jų produkcijos piratavimui Lietuvoje. Bet tai nėra grynai Lietuvos kaltė – jeigu teises turinčios kompanijos nesiima priemonių savo kūrybai apsaugoti, niekas kitas situacijos nepakeis.
„Muso“ taip pat atkreipė dėmesį, kad daugelio šalių atstovai neteisingai supranta pateikiamą informaciją ir neteisingai interpretuoja pateikiamus skaičius. Mes būtent ant to „pasimovėme“. Tarptautiniai ekspertai šį Lietuvos fenomeną, kai įsikalbama, kad esame piratavimo čempionai ir eskaluojame viešą saviplaką, pavadino mažos šalies kompleksuotu elgesiu.
Panašu, kad mums reikėtų imti pavyzdį iš JAV ar Vokietijos, kur visa autorių teisių apsaugos sistema yra griežta, teisių turėtojai imasi aktyvių veiksmų ginti savo intelektinės nuosavybės teises.
Gana paradoksalu girdėti teiginius, esą didieji kinematografijos ar muzikos gigantai neplatins filmų ar muzikinių įrašų kurioje nors šalyje dėl didelių piratavimo mastų. Tai neteisingas situacijos vertinimas.
Puikiai žinome, kad didžiausi vartotojų piratiniai srautai fiksuojami JAV, Indijoje, tačiau šiose šalyse naujausia produkcija platinama be jokių suvaržymų. O didžiųjų kūrėjų sprendimai dėl produkcijos platinimo Lietuvoje ar kitoje šalyje yra tik verslo sprendimai, niekaip nesusiję su piratavimo mastais.
Piratų tramdymas Lietuvoje, tiesą sakant, pamažu įsibėgėja. TV ar radijo reportažuose vis pasigirsta žinių, kad, pavyzdžiui, apie 100 filmų piratų gavo po 140 eurų baudas. Tad nuoseklios atsakingų institucijų pastangos galiausiai duoda reikiamų rezultatų, kurie, tikėkimės, sudarys palankias sąlygas mūsų pramogų rinkos atsigavimui.
Nors Lietuva yra tikrai labai stipriai pažengusi autorių teisių gynime, tačiau naujai dygstančios piratinės svetainės ir naujausio turinio atsiradimas jose vis dėlto patvirtina, kad teisių turėtojai turėtų aktyviau gintis ir taip užsitikrinti savo vietą rinkoje.
Ir tikrai nesekime Estijos pavyzdžiu, kuri ilgą laiką skelbėsi kaip mažiausiai pirataujanti Baltijos šalis, tačiau iš tikrųjų realūs skaičiai parodė, kad būtent jie, ko gero, pretenduoja į piratavimo čempionų titulą Baltijos šalyse.
