Blood Angels, antžmogių kosmodesantininkų brolija, išsiskirianti lyriniais pokrypiais bei vampyristiniais polėkiais ir įniršio prakeiksmu, turi problemą. Jų namų sistemą Baal užpuolė kosminių skėrių Tyranids invazija. Nepaisant visų Blood Angels ir jų ainių brolijų pastangų, vabalai nemenkai įsisiautėjo. O tada dar demonai praskyrė galaktiką į dvi dalis su milžiniška žaizda realybėje, ir dar pasinaudojo ta proga apsilankyti Baal.
Laimei, prasivėrusi pragarmė prarijo kosminę karkvabalių invazijos dalį, o galiausiai prisistatė ir pastiprinimai, kartu atnešę naują kosmodesantininkų kartą, kurios dalis – niekad Baal nematę švieži Blood Angels. Seržantui Carleon tenka užduotis išvalyti palydovą Baal Secundus nuo užsilikusių astra-tarakonų, ir tuo pačiu suteikti naujiesiems broliams kovos krikštą.
Mechanikos – su Marso palaiminimu
Žodžiu, vieno žaidėjo kampanijoje tuo ir užsiimsime. O šiaip „Warhammer 40,000: Battlesector” yra ėjimų strategija, kurioje valdysite iki 20 dalinių vienu metu. Kalbant apie mechanikas, kovoje gelmės tikrai yra, bet esmę persakyti paprasta. Dauguma kareivėlių per ėjimą gali pajudėti iki keturių langelių ir atlikti vieną veiksmą (herojai gali du). Be šaudymosi ir kapojimosi dar turime ir visokių gebėjimų, kurie gali stiprinti nuosavus karius, silpninti priešininką, ir taip toliau.
Bet yra ir dar vienas dalykas: momentum. Ne, ne jaunųjų socialdemokratų grupė, o pagreitis. Pagreitį kariai gauna užmušdami priešų karius (kurių viename dalinyje gali būti iki 10), vykdydami užduotis ir panašiai. Kalbant apie Blood Angels, jų papildomas specifinis būdas įgauti pagreitį yra kapoti priešus iš kuo mažesnio atstumo. O va kai dalinys prisipumpuoja pagreičio nelyg į autobuso stotelę skriejantis BMW, tai jau žaidėjui rinktis, ar suteikti jam vieną veiksmą, ar panaudoti labai sustiprintą jau turimos galios versiją.
Turint minty, kad man pavyko iš keleto labai kėblių situacijų išmaknoti vien dėl pagreičio siurprizų, tai nėra sistema, kurią gali ignoruoti. O jos esmė yra skatinti greitą ir agresyvų žaidimą. Nuspręsi palikt dalinį pasaloje, kad šaudytų priešo ėjimo metu? – 10 pagreičio. Paliksi dalinį taip ir neatlikusį jokio veiksmo (kurį galima išleisti pajudėti dar langeliu į priekį)? – 20. Čia tau ne „XCOM”, Dievo-Imperatoriaus Mirties Angelai nėra kažkokie krūmuose sėdintys liurbiai. Priešą reikia aktyviai sumedžioti ir sunaikinti.
Inkvizitorius Klimatronas turi keletą klausimų
Tiesa, čia kyla vienas pirmųjų – ir labai mane reprezentuojančių – „Warhammer 40,000: Battlesector” trūkumų: šaudantys kariai iš esmės yra nepajėgūs leistis į artimą kovą. Toks jau tas ėjimų strategijos standartas, bet tematiškai tai yra šūvis visiškai nusisukus nuo šikšnelės. Kosmodesantininkai yra mirtini tiek tolimoje, tiek artimoje kovoje. O Blood Angels yra žinomi dėl Raudonojo Troškulio, primygtinai skatinanti juos nusimesti civilizacijos kaukę, ir tiesiog badyti, kapoti, traiškyti, draskyti, plėšyti priešą tol, kol paliks tik kruvini skivytai. Tai va, žaidime mūsų Blood Angels šauliai net negali savo noru leistis į muštynes, o jei jau priešas juos užpuola, tai jų kontrataka pasižymi ta jėga ir įniršiu, kurio tikiesi iš katinėlio tapštelėjimo letenėle.
Kita problema yra dar ir tame, kad „Warhammer 40,000” pakankamai žinomas dėl to, kad jo pagrindiniame mediume – stalo miniatiūrų karo žaidime – savo kareivėlius gali iščiustyti ir apkarstyti aksesuarais kaip turtingiausia smėlio dėžės Barbę. O žaidime vėl ėjimų strategijos standartas – visi kariai būryje ginkluoti vienodai, o kokio nors seržanto jų tarpe nė padujų nėra. Taip, galiausiai gali atrakinti alternatyvios ginkluotės, bet ją pasirinkus persiginkluoja visi iki vieno būrio narių.
Bet atmetus tokius labai specifinius priekabius, „Warhammer 40,000: Battlesector” yra nuostabus žaidimas. Kovos vyksta greitai – gal dėl to, kad nemažai karių gali šaudyti per visą ekrano skersmenį, o gal ir dėl to, kad „Black Lab Games” pasirūpino, kad nereiktų laukti, kol vienas dalinys atliks savo veiksmus, kad palieptum judėti kitam. Labai pravartu perdislokuojant pajėgas ramiais momentais, o kovų metu atrodo tikrai vaizdingai.
Geriausia kampanija nuo 2004-ųjų
O ką jau kalbėti apie kampaniją! Linijinė, pilnai įgarsinta, su veikėjų pokalbiais prieš, po, ir misijos metu. Jokių žemėlapių, dinamiškų kampanijų, ir kitokių nesąmonių – tiesiog viena istorija, nukalta specifiškai vienai frakcijai, ir grynai pagal geriausią nepakartojamo 2004-ųjų hito „Warhammer 40,000: Dawn of War” pavyzdį (na, išskyrus žaidimo variklio vaizdo intarpus, kurių čia nė kvapo).
Tos kampanijos metu už misijų ir šalutinių užduočių įvykdymą renki taškus, už ką gali patobulinti savo dalinius. Tai gali būti tiesiog sveikatos taškų pastiprinimas, tiek nauja galia, tiek ir naujas ginklų pasirinkimas! Tad net ir daliniai, kuriuos su savimi tempiesi nuo žaidimo pradžios, gali išmokti naujų triukų ir nebūti tiesiog nutrenkti į kampą.
Bet ir čia galima šaukštą deguto rasti (jau tris metus iš eilės turiu „Geriausio šaukšto deguto ieškotojo” titulą Kupiškio rajone). „Warhammer 40,000: Battlesector” nesuteikia jokio paskatinimo išlaikyti dalinius gyvus. Jie neturi vardų, jie nekaupia patirties taškų, o vienintelis skirtumas tarp naujo tanko ir to, kuris tave lydėjo iš misijos į misiją yra tai, kad tavo arsenalo ekrane rašo kuriose misijoje tas tankas dalyvavo. Žaidimas kartais net pats išmeta senesnius dalinius iš tavo kariuomenės, kad atlaisvintų vietos tiems, kuriuos gavai misijos metu. Be šiokio tokio moralinio nepasitenkinimo, tai žaismo visiškai nepaveikia.
Palyginimui norėčiau pateikti garbaus amžiaus „Warhammer 40,000: Sanctus Reach”. Žaismo prasme, jis yra labai panašus į „Battlesector” (jam galioja ir tie patys skundai apie kosmodesantininkus, norinčius arba vien tik šaudyti, arba tik kapotis). Bet „Sanctus Reach” daliniai turėjo vardus, kaupė patirties taškus ir patobulinimus. Va ten prarasti dalinį tikrai reikšdavo kažką tiek mechaniškai, tiek morališkai. O čia net negaliu pasakyti ar ką tik vabalų rūgšties ištirpdytas būrys buvo mano numylėti veteranai, ar kažkokie vėplos, kuriuos prigriebiau prieš pat misiją.
Aš, aišku, juokauju: kiekvienas kosmodesantininkas yra herojus, kiekvieno jų mirtis yra tragedija, ir aš rūpinausi, kad net individualūs būrio nariai išgyventų misijas. Bet čia yra grynai mano specifinės psichozės pasekmės.
Karas yra pikseliai
O vėl grįžtant prie pozityvių dalykų, pakalbėkime apie audiovizualinę žaidimo pusę. Čia viskas yra gerai! Praeitas „Black Lab Games” žaidimas „Battlestar Galactica: Deadlock” (jo apžvalgą skaitykite čia) pasižymėjo kiek negražiais portretais ar vartotojo sąsaja. O dabar viskas iščiustyta išpustyta. Taip, gal grafika ir nėra AAA lygio, bet viskas alsuoja meile ir įdirbiu, ir gražu pažiūrėt, kaip Blood Angels taško vabalus tiek automatine sprogstamųjų kulkų papliupa, tiek čirškina juos plazma, tiek taršo grandininiais kardais.
Ir visa tai yra gerai įgarsinta! Neatsimenu nei vieno mane suerzinusio garso efekto. Dar labiau, labai pamaloninio dalinių kovos lauke laidomos frazės – vadinamieji unit barks. Mažesnio biudžeto žaidimų kūrėjai kartais pagaili tam pinigų, ir tatai visada jaučiasi. O čia ne tik gerai įrašyti, bet ir pasitaiko sparnuotų frazių, beveik „Dawn of War” saulę pasiekiančių. Silpniausia dalis sakytum yra muzika, bet tik dėl to, kad po 22 valandų žaidimo taip ir nepradėjau jos smarkiai asocijuoti su gerais potyriais.
Suma sumarum, „Warhammer 40,000: Battlesector” yra geras žaidimas, kurį rekomenduočiau visiems žanro mėgėjams, visiems „Warhammer 40,000” fanams, ir saugaus atstumo besilaikantiems atsitiktiniams praeiviams gatvėje. Ir nepaisant to, kad viena žymiausių „Warhammer 40,000” frazių yra „viltis tėra pirmas žingsnis link nusivylimo” (čia meta komentaras apie viltį, kad stalo žaidimo versijos taisyklės kada nors bus geros), „Battlestar Galactica: Deadlock” sulaukė tikrai nemažai dėmesio vertų papildymų. Tad yra ko laukti!
„Black Lab Games” studijoje sukurtas, asmeniniam kompiuteriui skirtas žaidimas pasirodys liepos 22 dieną.
