Būtent dėl technologijos revoliucijos – elektromobilių, išmaniųjų telefonų ir kitų prietaisų paplitimo, taip pat dėl ličio akumuliatorių naudojimo atsinaujinančių išteklių energijos kaupimui – ličio poreikiai pastaraisiais metais ėmė aktyviai augti. Dėl to šis metalas pradėtas vadinti „naująja“ arba „baltąja“ nafta, o jo kainos šovė viršun. Kas dabar vyksta su „XXI amžiaus nafta“ ir kodėl rinkai siūloma rengtis „ličio karui“?
Atsargos ir gamintojai
Litis priskiriamas retų metalų grupei. Pasaulines jo atsargas įvertinti sudėtinga, tačiau įvairiais vertinimais, jos yra 18–40 mln. tonų. Didžiausias – 7,5 mln. tonų – atsargas turi Čilė, o į penketuką dar patenka Kinija, Australija, Argentina ir Portugalija.
Stambiausių pasaulyje ličio gamintojų „didžiąją trijulę“ sudaro Čilės SQM („Sociedad Quimica y Minera de Chile“) ir JAV kompanijos – „Albemarle“ bei FMC. Tačiau pastaruoju metu šioje rinkoje aktyviai veikia ir Kinija: 2017 metų duomenimis, ji užėmė 4 vietą pagal ličio gavybos apimtis, taip pat pirmauja ličio jonų baterijų gamybos srityje. Dabar „didžiosios trijulės“ dalis nuo 85 proc. susitraukė iki 53 proc., o Kinijos gamintojai (stambiausi iš jų – „Tianqi Lithium“ ir „Jiangxi Ganfeng Lithium“) užėmė 40 proc. rinkos.
Be to, Kinijos kompanijos gan agresyviai plečia savo įtaką. „Tianqi“ kontroliuoja stambiausią ličio šachtą Australijoje – Greenbushes, valdydama 51 proc. ją eksploatuojančios „Talison Lithium“ akcijų (likęs paketas priklauso „Albemarle“), ir dar rengiasi nupirkti ketvirtį SQM akcijų (šį sandorį, iš pradžių užšaldytą, galiausiai palaimino Čilės konstitucinis teismas). „Ganfeng“ susitarė dėl tiekimo su „Tesla“ ir „LG Chem“, tai yra, keliems artimiausiems metams užsitikrino sau pardavimo rinką.
Paklausa ir pasiūla
Vertinant tik gan nedidelį ličio kiekį, kurio reikia, pavyzdžiui „Tesla Model S“ (63 kg), pasauliui šio metalo trūkumas negresia, net jei visi žemiečiai įsigytų elektromobilius. Tačiau deficito riziką kelia ilgas ir sudėtingas ličio išgavimo procesas, ypač atsižvelgiant į augančią paklausą.
„Bloomberg New Energy Finance“ vertinimu, ličio paklausa iki 2030 metų gali išaugti 38 kartus, lyginant su 2016 metais. Jei 2009 metais pasaulyje buvo apie 102 tūkstančius tonų „baltosios naftos“ paklausa, tai 2016 metais jos reikėjo daugiau nei 210 tūkstančių, 2017 šis skaičius pasiekė 235 tūkstančius, o 2018 metų rezultatai bus daugiau nei 250 tūkstančių tonų. Tyrimų kompanija „Benchmark Minerals Intelligence“ tikisi, kad iki 2025 metų paklausa viršys 900 tūkstančius tonų ličio karbonato ekvivalento ir ketvirtojo dešimtmečio pradžioje šis skaičius pasieks maždaug 2 mln. tonų. Be to, ekspertai perspėja apie nuolat augančią ličio jonų baterijų paklausą. Tikimasi, kad lyginant su dabartiniu lygiu, iki 2030 metų ji išaugs maždaug 1700 procentų.
Kol kas, nors ličio gavyba kasmet ir didėja, esamos paklausos ji nepatenkina. Pernai, remiantis įvairiais vertinimais, pasaulyje buvo išgauta 35–43 tūkstančių tonų šio metalo, o 2018 metais gavyba gali viršyti 51 tūkstantį tonų. Prognozuojama, kad per kitus ketverius metus gavyba išaugs trigubai ir iki 2022 metų pasieks 154 tūkstančius tonų.
Kai kurie analitikai, pavyzdžiui, „Morgan Stanley“, prognozavo, kad jau nuo 2019 metų ličio rinkoje gali kilti perprodukcija, ir iki 2022 metų šio metalo perteklius gali pasiekti 190 tūkstančių tonų. Tačiau daugeliui tokie nuogąstavimai atrodo pernelyg ankstyvi. Jais abejoja ir patys ličio gavėjai, kurie tikisi, kad elektromobilių ir išmaniųjų prietaisų paklausa augs, vystysis atsinaujinančių šaltinių energetika, tad ir nepakeičiamos „naujosios naftos“ poreikiai.
Kainos ir „karas“
Dėl nepakankamos pasiūlos ličio kainos nuo 2015 galo pradėjo staigiai kilti ir per trejus metus pašoko penkiagubai. Vien 2017 metais lengviausio metalo kaina padidėjo 28 proc. dėl elektromobilių gamintojų paklausos. Metais anksčiau alyvos ugnin šliūkštelėjo Elonas Muskas, pareiškęs, kad savo mašinų gamybai „Tesla“ kompanijai teks supirkti visą pasaulio litį. Tiesa, vėliau jis pabrėžė, kad litis „Tesla“ akumuliatoriams – kaip „druska salotoms“ (nes jos baterijas teisingiau būtų vadinti nikelio-grafito), tačiau „Tesla“ efektas“ vis viena suveikė.
2015 metų pradžioje ličio tona kainavusi 5,4 tūkstančius JAV dolerių, iki tų metų galo pabrango iki 7,8 tūkstančių dolerių, o 2017 metų gale – iki 21,5 tūkstančio dolerių. Tačiau antroje 2018-ųjų pusėje ličio kainos ėmė žemėti. Daugiausiai šio metalo sunaudojančioje Kinijoje rugpjūčio mėnesį kaina sumažėjo iki 13 tūkstančių dolerių už toną, nors kovą buvo pasiekusi aukščiausią tašką – beveik 25 tūkstančių dolerių už toną. Spalį ličio kainos Kinijoje nusmuko maždaug iki 11 tūkstančių už toną. „Morgan Stanley“ prognozavo, kad jei bus perprodukcija, iki 2021 metų tona ličio gali kainuoti tik 7,3 tūkstančių dolerių.
Tačiau baimintis tolesnio ličio kainų žemėjimo ankstoka. Viena vertus, gamintojai (o ir visa rinka) užtikrinti metalo paklausa, antra – kai kurie analitikai įspėja apie „ličio karą“, tapsiantį pagrindine artimiausio dešimtmečio tendencija. Visų pirma, karas vyks tarp Kinijos ir Šiaurės Amerikos (labiausiai Kanados) – abu šie regionai aktyviai rungiasi dėl „baltosios naftos“ išteklių. Šiaurės Amerikos pusėje – tarifų karas tarp Kinijos ir JAV, skatinantis tokias Kanados kompanijas, kaip „Power Metals“ ir „Nemaska“ vystyti ličio gavybą.
Situaciją apsunkina tai, kad ličiu kol kas neprekiaujama atviroje rinkoje, kaip, tarkime, auksu, variu ir kitais pramonei svarbiais metalais. Tikimasi, kad Londono metalų birža pirmuosius ličio ateities sandorius paskelbs antroje 2019-ųjų pusėje ar netgi 2020 metais. Dabar ličio kotiruotes skelbia atskiros kompanijos, tarp kurių ir „Benchmark Mineral Intelligence“ bei „Euromoney“ priklausantis „Metal Bulletin“, tad visapusiškas ir skaidrus vaizdas nėra matomas. Kadangi bendros ličio rinkos kainos nėra, jo gamintojai negali pritraukti lėšų naujoms šachtoms, nes bankai negali adekvačiai įvertinti rizikos.
