Pradžiai, apie žaidimų seriją „Watch Dogs“ ir kuo ji garsi. Pirmiausiai, tai – pakankamai šviežia žaidimų serija, prasidėjusi vos prieš 6 metus, 2014-ais metais. Įdomi tuo, kad šiuo metu vieni garsiausi ir didžiausi žaidimų kūrėjų pasaulyje – studija „Ubisoft“ – po ilgo laiko pristatė visiškai naują žaidimų seriją, o ne tęsinį savo esamoms. Kitas dalykas, dėl ko jau pirmoji „Watch Dogs“ dalis patraukė daugelio žaidėjų dėmesį – žaidimo tema ir pats žaismas. „Watch Dogs“ buvo apie hakerius, modernias technologijas ir konspiraciją. Kas gali būti geriau?
Deja, pats pirmas serijos žaidimas buvo priimtas su dideliu žiupsniu druskos – žaidėjai negavo visai to, ką žadėjo kūrėjai, o pati istorija buvo perdėm rimta ir dramatiška. Galiausiai, pagrindinis veikėjas buvo taip pat uždaras ir iki galo neišplėtotas, o kūrėjų pirmoje dalyje perteiktas Čikagos miestas – per daug vienodas.
Nepaisant to, žaidimas ne tik subūrė, bet ir išlaikė nemažą gerbėjų bazę, todėl „Ubisoft“ nutarė judėti su tęsiniu ir 2016 metais pristatė „Watch Dogs 2“. Jis buvo sutiktas kur kas geriau, nes buvo nerūpestingai šiuolaikiškas, turėjo gerus veikėjus ir istoriją, o jo veiksmas vyko saulėtame ir labai gyvai perteiktame San Franciske.
Na, o su trečiąja serijos dalimi, „Watch Dogs: Legion“, mes pagaliau keliamės į Europą (tiksliau, jau nebe Europą), į ateities Londoną.
Beje, svarbu pastebėti, kad pirmas dvi „Watch Dogs“ serijos dalis kūrė vidinė „Ubisoft“ studija „Ubisoft Montreal“, o va „Watch Dogs: Legion“, kadangi „Montreal“ darbavosi prie naujausio „Assassin`s Creed“ serijos žaidimo, buvo patikėtas kitai vidinei studijai – „Ubisoft Toronto“. Gali būti, kad būtent todėl naujausia serijos dalis ir priminė įtemptas Lietuvos rinktinės rungtynes.
Siaubingas pirmas įspūdis
Turbūt puikiai galite įsivaizduoti tą jausmą, kai sušvilpia krepšinio rungtynių švilpukas, viskas prasideda, švieslentė rodo 0:0, o mes nusiteikę stebėti rungtynes. Ir tada būtinai įvyksta didžiausias rungtynių stebėtojo siaubas – nespėji net mirktelėti, o jau, žiūrėk, varžovai, atrodo, iš nieko pasidarė dviženklį pranašumą. Jausmas – siaubingas. Tad būtent toks apima tik pradėjus žaisti „Watch Dogs: Legion“.
Mes gauname valdyti gana šabloninį agentą, visa jo misija – tarsi apmokymas mums, ant mūsų iškart pilama tona informacijos, kažkas vyksta, bet nelabai aišku kas ir galiausiai agentas nužudomas o pusė Londono – susprogdinama. Niekas neaišku, daroma paskubomis, o žaidimo kuriama drama ne įtraukia, bet atvirkščiai – sukelia atmetimo reakciją.
Žinoma, nevalia spręsti apie žaidimą pagal pačią pradžią, tad žaidžiame toliau. Tikriausiai net nežaidę žaidimo žino, kad būtent ši „Watch Dogs“ dalis žadėjo žaismo revoliuciją – žaidimas nebeduoda mums pagrindinio valdomo personažo, bet leidžia pasirinkti bet kurį iš Londono gatvėmis vaikštančių žmonių ir, jį priėmus į komandą, valdyti. Taigi, ši sistema, kad ir kaip revoliucingai beskambėtų, iš pradžių taip pat sukelia dviprasmišką įspūdį.
Visų pirma – taip, teoriškai galima pasiimti į komandą, o vėliau valdyti bet kurį gatve einantį žmogų, bet tam reikės įvykdyti to žmogaus misiją. Kartais – net dvi ar daugiau. O jei konkretus žmogus nemėgsta „DedSec“ – slaptos hakerių organizacijos, kuriai priklauso žaidėjas – tada su vienu atskiru žmogumi gali tekti vargti ir ilgiau nei pusvalandį.
Natūralu, kad kai tik pradedame žaidimą, neturime nei ginklų nei sugebėjimų ir mums reikia tikrai nemažai paplušėti, norint susirinkti padorią veikėjų komandą, apima neviltis bei irzlumas. Taip, panašiai, kaip stebint įtemptas krepšinio rungtynes, kai mūsiškius staiga ima „daryti į vienus vartus“. Kaip ir būdami anapus ekrano, taip ir pradėdami šį žaidimą – nieko negalime pakeisti, belieka sukąsti dantis.
Netikėtas antras kėlinys
Žinote, koks su niekuo nesupainiojamas yra atgimstančios vilties pojūtis? Kai baigiasi pirmas kėlinys, mūsiškiai pralaimi dviženkliu skirtumu, vyksta pertraukėlė, o mes einame kažko atsigerti, nes paprasčiausiai nelaiko nervai. O tada, po pertraukos, žiūrėk, mūsų rinktinė ne tik ištirpdo skirtumą, bet dar ir aplenkia varžovą? Tada iš nevilties palengva grįžtame į azartą, džiaugiamės ir vėl sėdime ant sofos krašto. Būtent taip nutinka ir su „Watch Dogs: Legion“.
Jeigu būsite pakantūs, praleisite su žaidimu apie 10 valandų, viskas taps panašu į netikėtą antrą kėlinį. Savo komandoje jau turėsite kokį tuziną personažų, iš kurių tarp misijų galėsite lengvai pasirinkti, pagrindinis žaidimo siužetas pradės įgauti aiškią formą ir dėliotis į lentynas, o įgūdžių bei ginklų jau tikrai pakaks tam, kad galėtume ne tik žaidžiant plušėti, bet ir pradėti mėgautis žaidimu.
Krepšinyje, po šalto pirmo kėlinio dušo, komandos treneris dažnai atranda spragas žaidime. Tą jis kaip galėdamas greičiau ištransliuoja žaidėjams, šie keičia žaidimą ir švieslentėje matome pozityvius pokyčius. „Watch Dogs: Legion“ tai suveikia pradėjus suvokti siužetą. Išties, kūrėjai nepadarė sau paslaugos pridėdami veikėjų, taip pat skirtingų organizacijų ir chaoso, kai nežinai, kas už ką atsakingas ar kaip apskritai veikia ateities Londonas. Bet po 10 valandų žaidime jau tampa aišku, kad yra kelios organizacijos, už jų stovi žaidimo antagonistai ir visa tai sudeda bendrą dėlionę, kurios pagrindinėmis detalėmis tampa pagrindiniai Londono sprogimo organizatoriai. Kas jie? Tai kertinė žaidimo paslaptis, kurios įminimo ieškoti tampa kur kas įdomiau, kai mes jau gaudomės tame, kas vyksta apskritai – kas draugai ir kas priešai. Taigi, pagrindinis patarimas – iškęskite su šiuo žaidimu „nervingą ir varginantį pirmą kėlinį“ ir būsite nustebinti!
Trečias ir ketvirtas kėliniai – plojam atsistoję!
Užvis saldžiausias jausmas, kai antroje rungtynių pusėje mūsų komanda ne tik pradeda dominuoti aikštelėje, bet ir, išdrąsėję, paleidžia kelis taiklius tritaškius iš eilės. Tribūnos ošia! Lygiai tas pats ir žaidžiant „Watch Dogs: Legion“, kuris tikrai su į jį investuotu laiku įsivažiuoja ir išdrąsėja. Nežinau kodėl, bet kūrėjai geriausias šio žaidimo misijas duoda mums tik pražaidus geras 10 valandų.
Iš pradžių žaidimo misijos perdėm paprastos, labai smarkiai kartojasi ir tampa nuobodžios bei nuspėjamos. Vėliau – ne tik nenuspėjamos, bet ir viena už kitą įdomesnės, kūrybiškos ir su maloniu iššūkiu. Kas gali būti geriau? Be to, pradeda gilėti ir siužetas bei atskirų veikėjų linijos. Pavyzdžiui, kelios atskiros pagrindinio siužeto atsišakojančios gijos yra vienas prie vieno kaip garsaus britų serialo „Black Mirror“ serijos. Šio serialo mėgėjams tai bus tikra atgaiva ir dovanėlė.
Stebinti ilgainiui pradeda ir žaidimo veikėjai, kuriuos galime valdyti, ir jų sugebėjimai. Kai einame gatve ir skenuojame sutinkamus praeivius, didžiausią dėmesį reikėtų kreipti į tai, ką jie sugeba. Pavyzdžiui, statybininkai galės bet kada naudotis specialiu dideliu dronu, kuris mus galės užkelti į aukštus pastatus. Šnipai turi visus ginklus kuriam laikui deaktyvuojantį laikrodį bei Džeimso Bondo vežėčias primenantį automobilį, kuris gali tapti nematomas. Žaidime yra netgi bitininkas, kuris gali valdyti automatizuotų bičių spiečių! Žodžiu, kai įsivažiuojame su skirtingų veikėjų priėmimu į komandą, jų kaitaliojimu ir žaidimu tai su vienu, tai su kitu, žaidimas tampa itin geras ir įtraukiantis. Čia galime valdyti netgi profesionalų žudiką, kurio tokia profesija. Pasitaiko ir itin absurdiškų profesijų ar skirtingų profesijų atstovų sugebėjimų, bet nesinorėtų jų išduoti ir atimti iš jūsų šio unikalaus žaidimo malonumo.
Kalbant bendrai, ilgainiui žaidime įsivyrauja maloni žaismo dermė – šiek tiek pašaudom, šiek tiek pavažinėjam automobiliais Londono gatvėmis, šiek tiek pavaldome dronus ar robotą mikro-vorą, šiek tiek pasprendžiame logines užduotis. Visa tai įvilkta į šiuolaikinių konspiracinių teorijų ir ateities technologijų bei lengvo futurizmo rūbą, o apibarstyta neįpareigojančiu, bet aštriu britišku humoru bei akcentu.
Kabinėtis būtų galima ir prie to, kad žaidime, deja, nėra vieno pagrindinio veikėjo, koks, pavyzdžiui, antrame serijos žaidime buvo Markus, bet kita vertus – jo ir nereikia. „Watch Dogs: Legion“, kad jau leidžia mums valdyti daugiau nei vieną personažą ir išsirinkti būtent tuos, kuriuos norime – žaidžia su tuo ir žaidimo metu pateikia netikėtumų, kurie apskritai galimi tik turint daugiau nei vieną valdomą personažą. Galima būtų kritikuoti ir tai, kad kai kada būna silpnesnis veikėjų įgarsinimas arba kai kurie veikėjai skamba labai panašiai, nors yra skirtingi ir skirtingų profesijų, bet tas sumaišoma su tikrai vykusiu pagrindinių veikėjų garsinimu ir viskas susiglaisto.
Pergalė, ovacijos!
Savaime suprantama, kad žaidimas gali patikti ne visiems, bet juk ne visiems patinka ir krepšinio rungtynės, nors gyvename krepšinio šalyje, ar ne? Todėl – nieko tokio. Kita vertus, „Watch Dogs: Legion“ turi dar kelias vyšnias ant torto – įstabiai atkurtą Londoną ir muzikinį takelį.
Buvote kada nors Londone, matėte savo akimis miesto įžymybes? Tada „Legion“ jums taps pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, nes po visas pagrindines miesto lokacijas teks pasitrankyti virtualiai, tačiau ir su ginklais, ir su dronais, ir su ateities technologiniais žaisliukais. Garso takeliui – taip pat komplimentai, o bevažiuojant automobiliu iš vieno miesto taško į kitą kai kurie ankstesnės kartos melomanai gali ir nustebti, nes nuskamba ir tokie praeities hitai kaip grupės „Gorillaz“ daina „Feel Good Inc.“ bei kitos.
Žodžiu, tai žaidimas, kuris ne tik stebina, bet ir labai gerai moka tai daryti, tad jei norite kažko tokio – „Watch Dogs: Legion“ gali būti puiki prieškalėdinė dovana sau ar draugams, o gal ir geras pirmasis žaidimas jau naujoje „PlayStation“ ar „Xbox“ konsolėje?
Apžvelgėme kompiuterinį žaidimą „Watch Dogs: Legion“, kuris pasirodė šių metų spalio 29 d. ir yra skirtas žaidimų konsolėms „PlayStation 4“, „PlayStation 5“, „Xbox One“, „Xbox Series X“, „Stadia“ bei asmeniniams kompiuteriams. Žaidimą žaidime konsole „PlayStation 4“, žaidimo kodą apžvalgai suteikė jo leidėjai.
