Pirmieji trys „Resident Evil“ žaidimai apibūdino šio žanro ypatybes — šiurpią slegiančią atmosferą, painius galvosūkius ir ypač ribotas šovinių ir gyvybių atsargas. Vis tik bėgant laikui, žaidimo kūrėjai tarsi numojo ranka į pamatinius serijos elementus ir drąsiai eksperimentavo, tačiau ekspermentams nesulaukus deramo dėmesio, „Capcom“ nusprendė grįžti prie jau patikrintos ir veikusios žaidimo formulės – atmosferinio siaubo.
„Resident Evil 7: Biohazard“ yra vienam žaidėjui skirtas žaidimas. Žaidimo istorijos herojus Itanas atvyksta į nuošalią sodybą miške, kur buvo iškviestas netikėtos žinutės iš prieš trejus metus dingusios ir žuvusia laikytos žmonos Mijos. Deja, žmonos paieškos išvirsta į išgyvenimo žaidimą, kai keista Beikerių šeima – tėvas, žmona ir sūnus – bando padaryti Etanui kažką, ką padarė ne vienam, atklydusiam čia prieš tai. Kokie šios šeimos tikslai – neaišku, tačiau Etanas turi išnarplioti visas jų namų mįsles, suprasti, kas čia apskritai įvyko bei išgelbėti Miją.
Vizualiai žaidimas tikrai gerai išpildytas – pradedant atmosfera, kuri taip pat nėra vienoda ir monotoniška, o kinta, priklausomai nuo vietos, kurioje atsidūrė žaidėjas ir baigiant fotorealistiškais vaizdais, kurie pasitinka mus apgalvotose vietose. Efektai kai kur skystoki, bet už tai viską su kaupu kompensuoja muzika ir garsai sukuriantys kvapą gniaužiančia atmosferą.
Į seriją grįžta ir pirmąsias „Resident Evil“ dalis primenantys galvosūkiai. Nors čia jie tikrai geresni ir labiau panašūs į galvosūkius nei bet kas, kas buvo eilėje paskutinių serijos dalių, vis tik labai sunkiais ar įsimenančias jų irgi nepavadinsi. Dažniausiai galvosūkiai vers tiesiog nusiraminti ir susivokti — kažką iš kažkur išimti ir pernešti į kitą vietą.
„Resident Evil 7: Biohazard“ turi potencialą pritraukti naujų žaidėjų ne tik į šią žaidimų seriją, bet ir į žaidimus ar siaubo žanrą apskritai.