Iškart po pranešimo apie naujausią meteoritą, laimei, nukritusį į Atlantą, astronomas ir publicistas Philas Plaitas ramino, kad pastarasis dangaus kūnas, gerokai mažesnis už Čeliabinsko, tikrai nebūtų pridaręs daug žalos, net jei būtų nukritęs ant miesto.
Mokslininko teigimu, nereikia per daug baimintis dangaus kūnų ir štai kodėl.
Kasdien – 100 tonų kosminių šiukšlių
Žemė kasdien yra bombarduojama kosmoso šiukšlių, kurių bendra masė – apie 100 t. Kai kurios kosmoso dalelės, pasiekiančios Žemę, tokios mažos, kaip smėlio smiltys. Nes sudega būdamos 100 km iki Žemės. Astronomai jas skirsto į asteroidų nuolaužas, meteorus (į Žemės atmosferą įskriejusios švytinčios asteroido nuolaužos) arba meteoritus (Žemės paviršių pasiekęs dangaus kūnas).
Viskas priklauso nuo dangaus kūno dydžio, – aiškina Philas Plaitas. Kuo masyvesnis asteroidas, tuo didesnė jo dalis, prieš pradėdama degti nuo trinties, įskrieja į atmosferą (maždaug 10-100 km/s greičiu). Palyginimui, šautuvo kulka skrieja 1 km/s greičiu.
Taigi, įskriejęs į atmosferą tokiu įspūdingu greičiu, dangaus kūnas arba jo skeveldros stumia prieš save esančias dujas ir dėl to ima smarkiai kaisti. Todėl įkaitęs meteoras ima švytėti. Pamažu, vis kylant temperatūrai, jis ima garuoti, lydytis (tai vadinama abliacija).
Kai kurie suyra iš karto
Todėl labai dažnai per keletą sekundžių dangaus kūnas suyra galutinai arba atvirkščiai – taip sulėtėja, kad nustoja degti ir švytėti.
Jei asteroidas yra didesnis nei keli centimetrai, vyksta sudėtingesni dalykai. Veikiamas didžiulio slėgio, įkaitęs dangaus kūnas ima irti. Tuomet kelionę į Žemę per atmosferą tęsia keli mažesni iki švytėjimo įkaitę kūnai.
Padidėjus jų paviršiaus plotui, didėja ir trintis, slėgis. O tai reiškia, kad intensyvėja ir degimo procesas. Taip, žmogaus suvokimo matais matuojant, netrukus į Žemę ima skrieti visas pulkas degančių ir sproginėjančių kosminių kūnų.
Čeliabinsko meteorito sprogimas 40 kartų viršijo Hirošimos atominės bombos galingumą.
Pavyzdžiui, Čeliabinską sudrebinęs dangaus kūnas sprogo vos įskriejęs į atmosferą, todėl danguje buvo matomi net keli labai ryškūs šviesos šaltiniai (maždaug 40 km virš Žemės). Paprastai dangaus kūno irimo ir sprogimo procesai vyksta labai greitai, todėl akimirksniu išskiriamas milžiniškas energijos kiekis (Čeliabinsko meteorito sprogimas 40 kartų viršijo Hirošimos atominės bombos galingumą). Taip nutinka, nes kinetinė (judėjimo) energija konvertuojama į šviesos ir šilumos energiją.
Vasario 6 d. meteoritas, apie kurį buvo nutylėta
Vasario 6 d. į Žemę nukritęs meteoritas buvo tik 5-7 m dydžio. Taigi, lyginant su Čeliabinsko meteoritu (apie 19 m) – tai tik jo atplaiša.
Ir nukrito jis apie 1000 km į rytus nuo Brazilijos, Atlanto vandenyne. Taigi maža tikimybė, kad jį kas nors galėjo pamatyti. Tai kaip astronomai apie tokį įvykį sužinojo?
Informacija NASA JPL (Reaktyvinio judėjimo laboratorija) mokslininkus pasiekė per JAV vyriausybę.
„Neįsivaizduojate, kiek karinių struktūrų domisi tuo, kas vyksta kosmose, ir fiksuoja visus sprogimus atmosferoje“, – aiškina astronomas.
Žinoma, mokslininkus iš kariškių stovyklos pasiekia ne visa informacija, o tik kai kurie duomenys: laikas, vieta, kryptis, sprogimo išskirta energija.
Daugelis meteoritų lieka nematomi
Mokslininkai taip pat turi keletą patikimų įrankių krentantiems į Žemę dangaus kūnams fiksuoti: palydovines observatorijas, kurios akimirksniu užfiksuoja „krituolius“, seisminius jutiklius, kurie fiksuoja sprogimų garso bangas, sklindančias žeme, ir atmosferos mikrofonus, kurie pagauna ilgabangį infragarsą (mažesnį negu 16-20 Hz dažnio).
Dalis gyventojų net pagalvojo, kad prasidėjo atominis karas.
Taigi tokių įvykių, kai Žemę pasiekia pro atmosferą prasiskverbęs dangaus kūnas, per metus nutinka net keli. Tačiau daugumos iš jų mes nepastebime, nes didesnę Žemės dalį sudaro vandenynas. O žuvys apie meteoritus nepraneša.
Milijoną gyventojų turintis Čeliabinskas – savotiška išimtis. Įvykis buvo užfiksuotas, nes meteoritas sprogo su didele energija. Be to, milijonui juk sunku nepastebėti ir nenufilmuoti tokio įspūdingo reginio. Juk dalis gyventojų net pagalvojo, kad prasidėjo atominis karas.
Taigi kariškiai užfiksuoja jei ne visus, tai bent daugelį krentančių dangaus kūnų. Tačiau dėl jiems vieniems žinomų priežasčių visuomenės ir mokslininkų neinformuoja. Galbūt dėl to, kad nenori viešinti informacijos apie karines technologijas.
„Būtina stebėti tai, kas vyksta danguje. Todėl mokslininkai tikrai būtų laimingesni, jei gautų daugiau informacijos.
Juk nedidelis kosminis kūnas gali būti pastebėtas tik kelios valandos prieš sprogimą. Žinoma, jis nepadarytų daug žalos.
Kita vertus, kai kalbame apie 20–50 metrų skersmens kūnus, vertinimas labai pasikeičia: jų sprogimas viršija atominės bombos energiją. Laimei, tokie dalykai, kaip Čeliabinske, nutinka rečiau nei kartą per 100 metų“, – pažymi astronomas Philas Plaitas.
Žinoma, Philo Plaito pamokymai šiek tiek primena teiginius, kad saugiausia transporto rūšis – aviacija. Tai anaiptol nesumažina kai kurių keleivių baimės skristi lėktuvu. Todėl, danguje išgirdę įtartiną švilpimą ar sprogimą, dėl viso pikto pasisaugokite.
Susiję: Kovo 5 d. prie Žemės priartės meteoritas, dvigubai galingesnis už Čeliabinsko
