Pasirodo, ištvermingų, įvairiausioms aplinkos negandoms atsparių ir net Marse išgyventi galinčių bakterijų apstu visur – pradedant žmogaus oda, baigiant augalų šaknų sistemomis. Šis atradimas sustiprina nežemiškos gyvybės teorijas, tačiau galbūt dar svarbesnis jis yra kitu – planetų apsaugos nuo žemiškųjų mikrobų klausimu.
Ar galėtų mikroorganizmai į Marsą nukeliauti „zuikiu“ – pavyzdžiui, įsitaisę marsaeigyje „Curiosity“ ar kuriame nors iš jo pirmtakų ar įpėdinių? Ar nuskridę į Marsą mikrobai galėtų ten pradėti naują savo gyvenimo etapą ir galbūt net pakloti pamatus gyvybės bastionams Raudonojoje planetoje? Panašu, kad taip.
Astrobiologai su malonumu ir didžiuliu susidomėjimu tyrinėja ekstremofilus – bakterijas ir kitus gyvus sutvėrimus, kurie gyvena pasibaisėtinai atšiauriose temperatūros, slėgio ir panašiose sąlygose. Taigi tikėtina, kad jie galėtų išgyventi ir atšiauriose kitų planetų sąlygose.
O daugeliui ekstremofilų nosis nušluosčiusiu tikru tamsiuoju arkliuku galima pavadinti bakteriją Serratia liquefaciens. Manoma, kad ji išsivystė jūros lygyje ir gyvena augaluose, gyvūnuose, vandenyje. Kad geriau suprastų, kaip nesunkiai būsimosios žmonių misijos į Marsą (į kurias jau pradėtos atrankos) gali užkrėsti Marsą baisiomis gyvybės formomis, Floridos universiteto (JAV) mikrobiologas Andrew Schuergeris išsikėlė tikslą ištyrinėti, kaip viena dažniausiai sutinkamų Žemės bakterijų išgyventų marsietiškoje aplinkoje.
Anot autoriaus, kurio tyrimo rezultatus pristatantis straipsnis šią savaitę buvo publikuotas žurnale „Astrobiology“, informacijos šia tema iki šiol surinkta stebėtinai mažai.
Tyrėjų kolektyvas dirbo su 22 bakterijų tipų 26 atmainomis, kurios buvo paimtos iš erdvėlaivių ir atgaivintos – būtent todėl jos laikomos labiausiai linkusiomis įsimesti į Marso misijos erdvėlaivį ir atlaikyti kosminę kelionę į Marsą. Paaiškėjo, kad šios bakterijos yra atsparios žalingai spinduliuotei, o tokios kelyje į Marsą tikrai netrūks. Tiesa, tyrėjai padarė ir dar keletą svarbių atradimų.
Eksperimento autoriai bakterijų kolonijas augino specialiuose induose, kuriuos paskui iškaitino, paveikė pakitusiu slėgiu ir deguonimi. Barokamerose atmosferos slėgis buvo sumažintas iki 7 milibarų. Prastėjant sąlygoms, daugelis mikrobų atmainų žūdavo (Žemės atmosferos slėgis palei planetos paviršių yra apie 1 tūkst. milibarų). O štai Serratia liquefaciens ištvėrė ir 7 milibarų slėgį, ir beprotišką speigą, ir deguonies stygių, ir anglies dvideginio perteklių – būtent tokie dalykai dedasi Marse. Įdomu ir tai, kad tokių sąlygų neatlaikė dvi labai gerai žinomos ir itin atspariomis pripažintos ekstremofilų rūšys.
Kitame tyrime E.Schuergeris su kolegomis stebėjo tūkstančius atmainų bakterijos, kuri buvo rasta Sibiro amžino įšalo žemėje, 12–21 metro gylyje. Buvo suformuluota hipotezė, kad tokios bakterijos galėjo išgyventi Marso sąlygomis ir galėtų būti įdomus paieškų ir tyrimų objektas būsimoms gyvybės paieškų Marse misijoms.
Net šešios eksperimente dalyvavusių bakterijų rūšys (visos jos – iš šaltį labai mėgstančios Carnobacterium padermės) ne tik išgyveno Marso sąlygomis, bet ir nepaliovė augusios.
Šio tyrimo rezultatai publikuoti žurnalo „Proceedings of the National Academy of Sciences“ gruodžio 24 d. numeryje.
Straipsnių autoriai pabrėžia, kad šie tyrimai dar neįrodo, jog gyvybė Marse galėtų egzistuoti. Vienas iš esminių faktorių, kuris galėtų gana patikimai apsaugoti Marsą nuo žemiškųjų bakterijų užteršimo, yra spinduliuotės grėsmė keliaujant į Marsą. Vis dėlto šių bakterijų atsparumas – ypač tos rūšies, kuri iki šiol nebuvo laikoma ekstremofiliška – yra akivaizdus požymis, kad šia tema reikia daugiau tyrimų.
