„Tiems, kurie yra rojuje, buvo leista pasirinkti: laimė be laisvės ar laisvė be laimės. Trečios alternatyvos nebuvo“ (iš distopinio Jevgenijaus Zamiatino romano „Mes“, 1924).
Didžiųjų rusiškojo Uralo miškų glūdumoje stūkso uždaras miestas Oziorskas. Už saugomų vartų ir spygliuotos vielos tvorų slypi įstabi mįslė – hipnotizuojanti vieta, kuri, atrodytų, egzistuoja kitoje dimensijoje.
Oziorskas, kodinis pavadinimas Miestas-40, po Antrojo pasaulinio karo tapo sovietų branduolinių ginklų programos gimtine. Dešimtmečiais šis miestas, turintis 100 tūkst. gyventojų, nebuvo žymimas jokiuose žemėlapiuose, o jo gyventojai buvo išbraukiami iš sovietinių gyventojų surašymo apskaitų.
Šiandien Oziorskas su savo gražiais ežerais, kvepiančiomis gėlėmis ir vaizdingomis alėjomis primena šeštojo dešimtmečio Amerikos didmiesčio priemiestį, tokį kaip viena iš tų puikių vietovių kino filme „Priešaušrio zona“.
Eilinę dieną jaunos mamos stumia kūdikių vežimėlius, lauke žaidžia vaikai. Iš paauglių berniukų grotuvų sklinda tranki muzika, kai jie merginoms demonstruoja savo sugebėjimus važinėti riedlentėmis. Netoliese esančiame miško ežerėlyje valtimis irstosi šeimynos, o vyresnieji ilsisi ant suolelių parke, stebėdami praeivius ir džiaugdamiesi ramiu pavakariu.
Tik Geigerio skaitikliai, naudojami produktams tikrinti prieš juos perkant, išduoda baisią paslaptį, kuri drumsčia tą ramią miesto idilę.
Šalutinėse gatvėse vietinės moterys pardavinėja vaisius ir daržoves. Ir tik Geigerio skaitikliai, naudojami produktams tikrinti prieš juos perkant, išduoda baisią paslaptį, kuri drumsčia tą ramią miesto idilę.
Tačiau miesto gyventojai žino tiesą: kad jų vanduo yra užterštas, kad jų grybai ir uogos yra nuodingi, o jų vaikai gali būti nesveiki. Oziorskas ir jo apylinkės yra viena labiausiai užterštų vietų planetoje, kai kas ją vadina Žemės kapinėmis.
Vis dėlto dauguma gyventojų nenori iš jo išvykti. Jie tiki, kad tebėra Rusijos „išrinktieji“, kai kurie iš jų net didžiuojasi būdami uždarojo miesto gyventojais. Jie čia gimė ir sukūrė šeimas. Čia jie laidoja savo tėvus, o kai kurie – ir savo sūnus bei dukteris.
„Pasaulio gelbėtojai“
1946 m. Sovietų Sąjunga ant Irtyšiaus ežero kranto, greta milžiniškos branduolinės gamyklos, visiškai slaptai pradėjo statyti Miestą-40. Jame turėjo būti apgyvendinami iš visos šalies suvežti mokslininkai ir darbininkai, dirbsiantys Sovietų Sąjungos branduolinei programai ir gaminsiantys branduolinę bombą.
Pirmus aštuonerius metus gyventojams, įskaitant visus šeimų narius, buvo uždrausta išvykti iš miesto, rašyti laiškus ar turėti kitokių kontaktų su išoriniu pasauliu. Į tuos, kurie buvo perkeliami čia gyventi, buvo žiūrima kaip į praradusius savo gimines, lyg jie būtų dingę užmarštin.
Miesto-40 gyventojams buvo sakoma, kad jie yra „branduolinis skydas ir pasaulio gelbėtojai“ ir kad kiekvienas, likęs išoriniame pasaulyje, yra jų priešas. Dauguma Sovietų Sąjungos žmonių kentė badą ir gyveno visiškame skurde, o šio miesto gyventojams valdžia sukūrė rojų, suteikdama jiems įvairių buitinių privilegijų ir atitinkamą prabangą.
Jie buvo aprūpinti atskirais butais, daugybe maisto, įskaitant egzotinius delikatesus, tokius kaip bananai, kondensuotas pienas ir ikrai, buvo sudarytos geros mokymosi ir sveikatos priežiūros sąlygos, plačios kultūrinės veiklos bei pramogų pasirinkimo galimybės, o poilsio gyvenvietės pamiškėse prie ežerų prilygo Hanso Kristiano Anderseno pasakoms.
Bet už tai iš miesto gyventojų buvo griežtai reikalaujama laikyti paslaptyje viską apie savo darbą ir gyvenimą. Ir iki šiol jie vis dar ištikimai paiso šio reikalavimo savo mieste, kuriame saugomos beveik visų Rusijos branduolinių medžiagų atsargos.
Gyventojų buvo griežtai reikalaujama laikyti paslaptyje viską apie savo darbą ir gyvenimą.
Gyventi Oziorske yra prestižas. Dauguma gyventojų jį apibūdina kaip „intelektualų miestą“, kuriame jie įpratę nemokamai gauti „visa, kas geriausia“. Gyvenimas uždarame mieste reiškia ne vien fizinį saugumą, bet ir finansinį stabilumą jo gyventojams. Oziorsko vaikams, jų tvirtinimu, yra suteikiamos didelės sėkmingos ateities galimybės.
Bet sutartis turi ir nepermaldaujamų pasekmių. Ilgus metus sovietų politinė ir mokslinė vadovybė slėpė smarkiai padidėjusios radiacijos poveikį miesto gyventojų ir jų būsimų atžalų sveikatai.
Iš pat pradžių dauguma miesto gyventojų dirbo ir gyveno ypač pavojingomis sąlygomis, prie pat Majako branduolinio komplekso. Nuo penktojo dešimtmečio pabaigos žmonės čia ėmė staiga sirgti ir mirti. Tai – ilgalaikio apšvitinimo radioaktyviaisiais spinduliais aukos.
Nors dėl išskirtinio vadovybės įvesto slaptumo ir nuolatinių paneigimų tikslių datų neįmanoma sužinoti, daugelio jaunų gyventojų paminklai Oziorsko kapinėse atskleidžia paslaptį, kad sovietai Majako gamyklos aukas bandė laidoti po kelias viename kape.
Miesto-40 gyventojai buvo daugybės branduolinių incidentų aukos, įskaitant ir 1957 metų Kyštymo tragediją – baisiausią pasaulio branduolinį incidentą iki Černobylio, kurį sovietų valdžia laikė griežtai nuo išorinio pasaulio saugoma paslaptimi.
Per keturis dešimtmečius ši gamykla taip išmetė į aplinką apie 200 milijonų kiurių vertinamų radioaktyviųjų atliekų, o tai yra tolygu keturioms Černobylio katastrofoms.
Majako gamyklos vadovybė vertė savo gamybos atliekas į šalia esančius ežerus bei upes, kurios įteka į Obę, o ji – į Arkties vandenyną. Teigiama, kad per keturis dešimtmečius ši gamykla taip išmetė į aplinką apie 200 milijonų kiurių vertinamų radioaktyviųjų atliekų, o tai yra tolygu keturioms Černobylio katastrofoms, nors Rusijos valdžia visa tai neigia.
Kai kurių Oziorsko gyventojų nuomone, atliekų skandinimas tęsiasi ir dabar. Vienas iš aplinkinių ežerų yra taip smarkiai užterštas plutoniu, kad vietiniai jį vadina Mirties, arba Plutonio, ežeru. Pranešama, kad radiacijos koncentracija čia viršija 120 milijonų kiurių – tai 2,5 karto daugiau nei radiacija, kurią paskleidė Černobylis.
Skaitmeninis laikrodis už 20 minučių kelio nuo Oziorsko esančios gyvenvietės parke nuolat persijunginėja, rodydamas tai vietos laiką, tai radiacijos lygį ore (nors šis rodiklis niekada nebūna tikslus). Sakoma, kad pusė milijono žmonių Oziorske ir jo apylinkėse yra švitinami penkis kartus stipresne radiacija negu tie, kurie gyvena Ukrainos regionuose, paveiktuose Černobylio branduolinės katastrofos.
Oziorsko pakraščiuose stovi didžiuliai ženklai su žodžiais „Dėmesio“ ir „Eiti draudžiama“, užrašytais didžiulėmis raudonomis raidėmis anglų ir rusų kalbomis, siekiant pabrėžti tų užrašų svarbą. Užsieniečiams ir nevietiniams Rusijos gyventojams draudžiama įvažiuoti į miestą be specialaus leidimo, išduodamo FST (slaptosios Rusijos tarnybos), taip pat mieste griežtai draudžiama fotografuoti ir filmuoti.
Tačiau Oziorsko gyventojams galima išvykti iš miesto turint specialų leidimą, o visiškai iš jo išvykti leidžiama su sąlyga, kad jie čia niekada nebegrįš. Kai kas taip daro, nors tai ir reiškia privilegijų, teikiamų uždaro miesto gyventojams, praradimą.
Daugumos – tačiau tikrai ne visų – gyventojų akimis, tvoros aplink Oziorską yra skirtos anaiptol ne jiems sulaikyti prieš jų pačių norą, o labiau tam, kad išorės gyventojų neįleistų į jų „rojų“, taip pat kad saugotų juos nuo „priešų“. Spygliuotos vielos užtvaros lieka esmine miesto kraštovaizdžio dalimi, miestiečių psichologijos bruožu ir kolektyviniu identitetu.
Pašaliečiams sunku suvokti, kaip Miesto-40 gyventojai gali ir toliau ten gyventi žinodami, kad čia jie yra lėtai žudomi. Tačiau vietinis žurnalistas sako, kad jiems nerūpi, ką apie juos ir jų gyvenimo būdą galvoja išorinis pasaulis.
Jis sako, kad dauguma jaunų miesto gyventojų, tokių kaip jis, nori, kad juos tiesiog paliktų ramybėje. Jie yra laimingi savo aptvertame „rojuje“.
Samira Goetschel – premijomis apdovanotų filmų kūrėja, gyvenanti Los Andžele. Ji yra pilnametražio dokumentinio filmo „Miestas-40“, kuris bus rodomas nuo rugsėjo mėnesio, prodiuserė ir režisierė.
Vertimas iš „The Guardian“
