Žemė apie savo ašį apsisuka per maždaug 24 valandas – toks yra paros ilgis. Tačiau mūsų planetos sukimosi greitis dėl tolstančio Mėnulio poveikio vis lėtėja. Tiesa, jūs to niekada nepastebėtumėte. Mokslininkai palygino 1,4 milijardų metų senumo fosilijų duomenis su 70 milijonų metų senumo radiniais. Jų skaičiavimai rodo, kad per vieną amžių para Žemėje pailgėja 1,8 milisekundėmis. Nedaug, jei galvotume apie žmogaus amžių, bet per tūkstantmečius ir milijonus metų susidaro reikšmingas pokytis.
Gali būti, kad lėtėjanti Žemė padėjo gyvybei pasirūpinti deguonimi. Prieš maždaug 2,4–2 milijardus metų Žemėje įvyko didysis deguonies šuolis. Tuo metu iškilusios melsvabakterės stipriai padidino deguonies koncentraciją atmosferoje ir taip padėjo įsitvirtinti kitoms gyvybės rūšims. Bet kodėl būtent tuomet? Kodėl ne anksčiau ar vėliau?
Mokslininkai Hurono ežere, esančiame ant JAV ir Kanados sienos, aptiko įdomią melsvabakterių koloniją. Čia gyvena violetinės ir baltos bakterijos. Violetinės melsvabakterės užsiima fotosinteze ir gamina deguonį, baltos minta sieros junginiai. Naktį į viršų pakyla baltosios melsvabakterės, dieną – violetinės.
Nors jos sugyvena, kartu jos savotiškai ir varžosi dėl vietos. Baltosios melsvabakterės išgyventų ir be violetinių. Violetinės melsvabakterės, kaip pastebėjo mokslininkai, darbo imasi lėčiau – prireikia kelių valandų, kad jos pakiltų ir imtųsi fotosintezės. Tai reiškia, kad jų darbo diena yra pakankamai trumpa. O kas būtų, jei ji būtų dar trumpesnė?
Mokslininkai atliko eksperimentinį situacijos modeliavimą ir pastebėjo, kad dienos ilgėjimą galima tiesiogiai sieti su didesniu deguonį išskiriančių melsvabakterių aktyvumu. Kitaip tariant, buvo laikas, kai melsvabakterėms nepakako šviesaus dienos laiko, kad jos išskirtų daugiau deguonies. Lėtėjantis Žemės sukimasis palengvino melsvabakterių, o vėliau – ir žaliųjų augalų darbą.
Žemės lėtėjimas skamba kaip pigaus fantastinio filmo pradžia. Bet tai – natūralus procesas, kuris yra gerokai per lėtas, kad žmonės ką nors spėtų pajusti. Nors gali būti, kad būtent dėl to mes dabar turime kuo kvėpuoti.
