Masyvios ir ledinės kosmoso tamsumas skrodžiančios kometos sukasi aplink Saulę, tačiau tokioje kelionėje jos užtrunka šimtus ar net tūkstančius metų. Tad visai nekeista, kad astronomai vis dar atranda naujų žinių apie tokių didelių kometų savybes bei potencialų jų keliamą pavojų mūsų planetai.
JAV kosmoso agentūros NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos (ang. Jet Propulsion Laboratory, JPL) mokslininkai išanalizavo WISE (Wide-field Infrared Survey Explorer) teleskopu surinktus duomenis bei iš naujo įvertino, kiek mūsų galaktikos kampelyje gali būti kometų.
Nuo 2013-ųjų šis infraraudonųjų spindulių teleskopas vykdo NEOWISE misiją, kurios tikslas – stebėti ir fiksuoti netoli Žemės skriejančius dangaus kūnus, dažniausiai asteroidus, galinčius susidurti su mūsų planeta. Tačiau prieš tai WISE teleskopas skenavo visą dangaus skliautą bei rinko duomenis ir apie „tolėliau“ skriejančias kometas.
Tikslas – stebėti ir fiksuoti netoli Žemės skriejančius dangaus kūnus, dažniausiai asteroidus, galinčius susidurti su mūsų planeta.
Tad pastaruoju metu astronomai ėmėsi šukuoti prieš kelerius metus WISE teleskopo surinktus duomenis, ieškodami ilgojo periodo kometų, apskriejančių Saulę daugiau nei per 200 metų. Pasirodo, kad tokių didesnių nei vieno kilometro skersmens ledo ir dulkių luitų mūsų sistemoje yra septynis kartus daugiau, nei mokslininkai manė iki šiol.
Dauguma šių milžiniškų kometų „užgimė“ hipotetiniame Orto kometoidų debesyje, kuris yra pačiame Saulės sistemos pakraštyje – už Kuiperio juostos esančioje ledo gabalų sankaupoje. Nuo mūsų žvaigždės iki Orto debesies yra beveik vieno šviesmečio atstumas.
Tyrimui vadovavęs Merilando universiteto mokslininkas Jamesas Baueris teigia, kad iš Orto debesies mus pasiekia daug daugiau ledo gabalų, nei manyta anksčiau. Pasak jo, kometų skaičius leidžia nuspėti, kiek „nepanaudotos“ medžiagos liko po Saulės sistemos susiformavimo.
Ilgojo periodo kometos, kurias astronomai stebi šiandien, buvo išmuštos iš Orto debesies prieš milijonus metų. Ledo gabalas tampa kometa, kai jį iš ramybės „užutekio“ išjudina žvaigždės ar galaktikos gravitacija.
„Šios kometos yra beveik nepaliesti pavyzdžiai, kurie padeda suprasti, kaip atrodė Saulės sistema tuo metu, kai tik ji pradėjo formuotis“, – sako Amy Mainzer, NEOWISE misijos tyrėja.
Astronomai nustatė, kad ilgojo periodo kometos vidutiniškai du kartus didesnės nei dangaus kūnai, žinomi kaip „Jupiterio šeimos kometos“. Jų orbitas suformavo šios dujinės planetos gravitacija, šie ledo luitai mūsų žvaigždę apskrieja maždaug per 20 metų.
Kometų dydį gana sudėtinga apskaičiuoti, mat jas dažniausiai supa dujų ir dulkių debesis, trukdantis mokslininkams aiškiai stebėti pačią kometą. Visgi tyrimą atlikę mokslininkai sugalvojo būdą, kaip iš WISE teleskopu surinktų duomenų „atimti“ dulkių kiekį ir nustatyti tikslų kometų branduolių dydį.
Natūralu, kad Jupiterio šeimos kometos yra daug mažesnės už savo ilgojo periodo giminaites, nes pirmosios daugiau laiko praleidžia skriedamos arti Saulės, kurios šiluma nutirpdo dalį medžiagos.
Dabar, kai mokslininkai turi daugiau naujų duomenų apie Saulės sistemą skrodžiančias kometas, jie galės tiksliau numatyti, kurie ledo ir dulkių luitai gali susidurti su Žeme ar kitomis planetomis. Kometos skrieja didesniais greičiais nei asteroidai, todėl šis tyrimas labai svarbus, bandant prognozuoti potencialias mūsų civilizacijos „žudikes“.
