Ilgalaikiam savęs varginimui ši riba yra kalorijų deginimas 2,5 kartų didesniu greičiu už metabolizmo greitį ramybės būsenoje – visiškai nepriklausomai nuo kūno treniruotumo lygio. O už šios ribos mūsų organizmai pradeda maitintis savo audiniais ir riebalinėmis atsargomis, kurios „palaiko variklio degimą“.
Ištvermės ribą mokslininkai nustatinėjo analizuodami duomenis iš pačių įvairiausių ištvermės sporto renginių ir realaus gyvenimo įvykių: nuo 4957 km ultramaratono nuo vienos JAV pakrantės iki kitos, iki žmogaus kūno poreikių nėštumo metu.
„Tokiu būdu apibrėžėme žmogaus galimybių ribas. Tiesiog mūsų žarnynas turi ribą kalorijų, kurias gali efektyviai absorbuoti per parą“, – sakė Djuko universiteto (Šiaurės Karolina, JAV) evoliucinės antropologijos ekspertas Hermanas Pontzeris.
Naujojo tyrimo vykdytojai stebėjo šešių ultramaratono dalyvių energijos sąnaudas – šie sportininkai penkis alinančius mėnesius iš eilės, šešias dienas per savaitę nubėgdavo po maratono atstumą. Taip pat mokslininkai peržvelgė anksčiau publikuotus duomenis apie „Tour de France“ dviračių lenktynių, arkties ekspedicijų ir kitų sporto ar ne sporto renginių dalyvių fiziologinius duomenis.
Ir visur išryškėjo labai panašios reakcijos į skirtingą nuovargio būdą: trumpais pliūpsniais energiją galime sunaudoti daug kartų didesniu greičiu nei ramybės metabolizmo greitis – pavyzdžiui, iki 15,6 daugiklio vienam maratono bėgimui, 4,9 profesionalioms dviratininkų lenktynėms, 2,2 nėštumui – ilgainiui išryškėja neperžengiama 2,5 daugiklio riba.
„Kelias dienas galima varginti save labai intensyviai, tačiau jeigu norite gebėti tą daryti ilgiau, reikia sumažinti tempą. Kiekvienas duomenų taškas iš kiekvieno sporto renginio rodo šį nuostabiai aiškų žmogaus ištvermės barjerą“, – sakė H.Pontzeris.
„Tai yra labai puikūs duomenys. Jie labai įtikinamai parodo, kad žmogaus ištvermės ekstremumas turi neįveikiamą ribą“, – sakė tyrimo vykdytojų komandai nepriklausęs Harvardo universiteto evoliucinės biologijos specialistas Danielis Liebermanas.
Ir panašus, kad vienas iš esminių šios neįveikiamos ribos komponentų yra mūsų virškinimo sistema: mūsų organizmai, pasiekę tam tikrą ribą, tiesiog nesugeba iš maisto įsisavinti daugiau kalorijų.
Šio tyrimo išvados gali padėti ištvermės reikalaujančių sporto renginių dalyviams susiplanuoti savo aktyvumą taip, kad jie neperžengtų šios 2,5 karto ribos. Tačiau mokslininkai neatmetė galimybės, kad tam tikri individualūs asmenys šią ribą peržengti visgi galėtų.
„Manau, tai yra ir iššūkis elitiniams ištvermės sportininkams. Mokslas suveikia tada, kai įrodoma, kad mokslininkai klydo. Galbūt vieną dieną kas nors sugebės kirsti šias lubas ir parodys mums, ką praleidome“, – sakė H.Ponzeris.
