1987-ųjų Monrealio protokolas – tai tarptautinė sutartis, skirta ozono sluoksnio apsaugai. Ją pasirašė 46 šalys, ratifikavo – 197 valstybės, teritorijos ir politinės sąjungos. Ir dabar mokslininkai teigia, kad jei ne ta sutartis, per kelis dešimtmečius tarp 2040 ir 2100 metų Žemė būtų neatpažįstamai pasikeitusi.
Monrealio protokolas visiškai apribojo chlorfluorangliavandenilių (CFC) naudojimą pramonėje. CFC, vaizdžiai tariant, ėdė ozono sluoksnį, kuris dengia Žemę nuo pavojingų ultravioletinių spindulių. Devintojo dešimtmečio pradžioje ozono skylės egzistavimas virš Antarktidos jau buvo laikomas faktu. Buvo prognozuojama, kad tokios skylės didės ir greitai nebesaugos augalų.
Ozono nesaugomi augalai sunkiai augtų, UV spinduliai pažeistų jų audinius ir stipriai apsunkintų fotosintezę. Anglies dvideginis atmosferoje augtų žymiai sparčiau, nes augalai nebesusitvarkytų su šiais teršalais. Amžiaus pabaigoje augalai nebegalėtų sugerti 580 milijonų tonų anglies dvideginio, kurį sunaudoja dabar. Vien dėl to temperatūra pakiltų 0,8 °C. Nedaug? Daug, turint omenyje, kad ji kyla ir dėl kitų procesų, o ozono sluoksnio skylės pažeistų gyvąją gamtą ir žmones. Be to, CFC irgi yra šiltnamio efektą sukeliančios dujos, kurios amžiaus pabaigoje prie klimato šiltėjimo pridėtų 1,7 °C – vėlgi, šalia kitų veiksnių sukelto šiltėjimo.
Dabar žmonija stengiasi apriboti klimato šiltėjimą iki 2 °C. Turint omenyje, kad Monrealio protokolas padėjo išvengti 2,5 °C, išvengėme ne kulkos, o raketos. Gyjantis ozono sluoksnis neišspręs klimato krizės, bet tai bent jau įrodo, kad sprendimai yra galimi. Tiesa, kova su chlorfluorangliavandeniliais nėra baigta – neseniai CFC tarša pastebėta Kinijoje.
