Vokietis medikas Carlas Reinholdas Augustas Wunderlichas 1851-aisiais metais, pasinaudodamas sudėtingais įrankiais, nustatė, kad vidutinė žmogaus temperatūra yra 37 ºC. Nors anų laikų technologijomis ir matavimo įrankių tikslumu galima būtų suabejoti, mokslininkai yra linkę manyti, kad Wunderlichas visgi buvo teisus. Tiesiog gali būti, kad žmonės ataušo.
„Mūsų kūnų temperatūra nėra tokia, kaip mano žmonės. Skaičius, kurį mokėdami visi užaugome – 37 ºC – yra klaidingas“, – sakė Stenfordo universiteto (JAV) medicinos tyrėja Julie Parsonnet.
Matuodami temperatūrą namų aplinkoje, kišdami termometrą į pažastį, apskritai esame linkę manyti, kad normali kūno temperatūra yra 36,6 ºC, o 37 ºC – jau subfebrilus karščiavimas, gana dažnai lemiantis itin blogą savijautą. Bet šiuo atveju reikia prisiminti, kad žmogaus kūnas yra gana didelis ir temperatūra odos paviršiuje šiek tiek priartėja prie aplinkos temperatūros (t.y. nukrenta iki 36,6 ºC). 37 ºC yra vidaus organų temperatūros „etalonas“.
Visgi tai yra žmogaus sveikatos etalonas, kuris laikosi labai stabiliai, nors buvo nustatytas daugiau nei prieš pusantro šimtmečio. Mat C.R.A.Wunderlichas savo išvadas padarė atlikęs milijonus matavimų su dešimtimis tūkstančių pacientų.
Instrumentas, kurį medikas naudojo nustatinėdamas „sveikos“ ir „nesveikos“ temperatūros rėžius (jau nekalbant apie nuo dienos ir žmogaus amžiaus priklausomus temperatūros pokyčius) buvo kiek ilgesnis nei 32 cm ilgio – šiuolaikiniais standartais gremėzdiškas, bet anais laikais tai buvo paskutinis technologijų žodis.
„XIX a. buvo pati termometrijos pradžia“, – pažymi J.Parsonnet.
Nuo to laiko ne vienas mokslinis tyrimas kritiškai įvertino vokiečių mediko matavimų rezultatus ir ragino dalimi laipsnio sveiką temperatūrą pamažinti.
J.Parsonnet su kolegomis iškėlė klausimą – ar dabartinių kūno temperatūrų ir 1851 paskelbto rezultato skirtumas yra technologinės prigimties, ar jis tiksliai parodo mūsų fiziologijos pokyčius per tą laiką.
Tyrimą jie atliko analizuodami medicininius įrašus apie beveik 24 tūkst. JAV pilietinio karo veteranų sveikatą – to reikėjo norint nustatyti, kokia buvo žmonių kūno temperatūra prieš šimtą metų.
Kiti duomenų rinkiniai buvo apie 15 000 medicininių įrašų iš praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio JAV Nacionalinės sveikatos apžvalgos ir 150 tūkst. įrašų iš Stanfordo klinikinių duomenų platformos – buvo panaudoti šio šimtmečio pradžioje surinkti duomenys. Iš viso mokslininkai rėmėsi daugiau nei pusės milijono skirtingų asmenų temperatūros matavimų duomenimis.
Ir išvados buvo vienareikšmiškos: žmonių temperatūra aiškiai ir reikšmingai keitėsi bėgant laikui. Vyrai, gyvenę XIX a. pabaigoje, buvo šiek tiek šiltesni. Pavyzdžiui, vyrai, gimę šio šimtmečio pradžioje, buvo 0,59 laipsnio vėsesni nei vyrai, gimę XIX amžiuje. Tai reiškia, kad kiekvieną dešimtmetį vidutinė žmonių temperatūra stabiliai mažėjo po 0,03 laipsnio.
Panašiai krito ir moterų vidutinė kūno temperatūra – 0,32 laipsnio nuo 1890 metų.
Patvirtinus, kad žmonių temperatūra mažėja, mokslininkai ėmėsi analizuoti skirtumus kiekvienos grupės viduje – jie laikėsi prielaidos, kad visi temperatūrų matavimai buvo atliekami panašaus tikslumo instrumentais.
Net per tuos dešimtmečius, kuriuos buvo renkami pilietinio karo veteranų sveikatos įrašai, buvo nustatytas palaipsnis mažėjimas, kuris atitiko tendencijas, nustatytas pirmojo palyginimo metu.
Kadangi menkai tikėtina, kad termometrų technologijos ar matavimo metodai evoliucionavo tokiu greičiu, kuris galėtų paaiškinti tokį kūno temperatūros mažėjimą, lieka kelti klausimą – kas mūsų organizmuose arba mūsų aplinkoje lėmė tokį temperatūrų mažėjimą.
„Fiziologiškai mes esame kitokie, nei buvome praeityje. Pasikeitė aplinka, kurioje gyvename, įskaitant mūsų namų vidutinę temperatūrą, mūsų kontaktą su mikroorganizmais, maistą, kurį vartojame. Visi šie dalykai reiškia, kad, nors manome, jog žmogiškos būtybės yra monomorfiškos ir nekito per žmogaus evoliuciją, mes nesame tokie patys. Mes kintame fiziologiškai“, – sakė J.Parsonnet.
Sveikatos ir mitybos pakitimai turėtų būti tas laukas, kuriame reikėtų ieškoti paaiškinimo. Mūsų auganti kūno masė gali skatinti metabolizmą kaitinti kūną, tačiau su kūno šiluma siejamas ir uždegiminis procesas, o lėtinių infekcijų dažnumo mažėjimas gali paaiškinti, kodėl karščiuojame mažiau.
Tokios įžvalgos į praeitį taip pat gali parodyti ir kokia kryptimi judėsime ateityje – juk pasaulyje vyksta intensyvi socialinė ir aplinkos kaita.
Tikėtina, kad šylant aplinkai mūsų kūnai taip pat šiek tiek įšils, ypač numanant, kad dėl klimato kaitos daugės naujų ligų ir prastės žmonių sveikata.
Taigi, nors panašu, kad C.R.A.Wunderlicho stebuklingąjį skaičių iš tiesų reikėtų koreguoti, gydytojas tikriausiai būtų laimingas sužinojęs, kad taip yra ne dėl jo kaltės ir ne dėl trečdalio metro ilgio termometro paklaidos.
Tyrimo ataskaitą publikavo žurnalas „eLife“.
