Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių ir menų fakulteto (SHMMF) docento Nerijaus Čepulio, žmonės emocijas ne tik išgyvena tiesiogiai, bet ir atpažįsta kito žmogaus veide, balse, žodžiuose, kūno judesiuose ar padėtyje.
„Atpažindami emocijas kartais empatiškai išgyvename jas ir patys. Mašinos taip galėtų atpažinti emocijas ir atitinkamai į jas reaguoti, imituodamos žmogaus emocijas, „suvaidindamos“ empatiją. Neskubėkime nuvertinti imitacijos, priešpriešindami jai tikrą, nuoširdžią emociją. Reikia pripažinti, kad emocijos turi savo kultūrinę, ne natūralią pusę. Kitaip sakant, ne tik refleksais natūraliai reaguojame į tam tikrus dirgiklius, bet ir kultūriškai paveldime, tai yra, išmokstame reikšti ir atpažinti emocijas“, – sako pašnekovas.
Robotai, kurie mokosi
Tyrimai rodo, kad žmonės yra linkę mėgdžioti kitų elgesį, ypač vaikai – jie imituoja aplinkinius, bet pirmiausia savo tėvus. Tokio pobūdžio mokymasis prasideda dar kūdikystėje.
„Jei vaikai išmoksta imituodami, kodėl to negalėtų padaryti dirbtinis intelektas, ypač toks, kuris ne tik yra programuojamas pakartotiniams veiksmams, bet ir pats mokosi. Pažiūrėkime į vaikus. Kol vaikas prisitaiko prie aplinkos, jam kartais tenka klysti – išsigąsti, kai turėtų būti juokinga, arba nusijuokti, kai turėtų būti liūdna,“ – sako N.Čepulis.
Yra pagrindo manyti, kad DI išmoks atpažinti emocijas ir į jas reaguoti, moduliuodamas savo balso tembrą, (dirbtinio) veido ir kūno išraiškas. Vis dėlto, docentas pabrėžia, kad kol kas jokia mašina dar nėra išlaikiusi Turingo testo – jis yra skirtas nustatyti mašinų sugebėjimą simuliuoti žmogaus intelektą.
N.Čepulis paaiškina, kad nėra vieningo emocijų apibrėžimo moksle – jo požiūriu, emocijos, kitaip nei jausmai ar nuotaikos yra momentinės sąmonės būklės, reaguojant į tam tikrą situaciją. Psichologai teigia, kad bazinės emocijos yra išgąstis, pyktis, nusiminimas, nuostaba, nudžiugimas, pasibjaurėjimas.
„Emocijas išgyvena ir žmonės, ir gyvūnai. Jūs klausiate, ar galėtų emocijas išgyventi androidai – į žmones panašios mašinos, valdomos dirbtinio intelekto. Beje, tą patį klausimą galėtume išplėsti į kitas psichines būkles: nuotaikas, jausmus, net sąžinę, sąmonę ir savimonę apskritai. Ar galėtų androidas turėti sąžinę?“ – retoriškai klausia pašnekovas.
Androidai perims žmonių ydas?
Ateities vizijose DI dažnai siejamas su pesimistinėmis, kartais net kiek baugiomis teorijomis. Filosofo nuomone, nerimas dėl mašinų daugiausia pasireiškia ne mokslinėje literatūroje, o mene – mokslinės fantastikos literatūroje ir kine.
„Pradėkime nuo to, kad visais laikais kokią nors kultūrinę technologinę inovaciją lydėdavo trauma. Taip atsitiko išradus ir išplitus žemdirbystei, raštui ir spaudai, industrializacijai, elektrifikacijai. Sekdavo gana ilga adaptacijos fazė. Natūralu, kad bet kuri inovacija pasitinkama su nerimu. Išankstinis nerimas ir baimė sumažina išgąsčio ir traumos mastą“, – teigia N. Čepulis.
Pašnekovas pateikia pavyzdį remdamasis siužetais iš kino. Pavyzdžiui, filme „Matrica“ (1999, Lana Wachowski, Lilly Wachowski) DI vaizduojamas kaip priešiškas iš žmogaus kontrolės išsprūdęs, valdžią perėmęs ir žmonijai ėmęs kenkti kūrinys. Tačiau yra ir kitokių įžvalgų. Pavyzdžiui, filme „Vakarų pasaulis“ (1973, Michael Crichton) ir to paties pavadinimo seriale (2016, Jonathan Nolan, Lisa Joy) rodomas žmonių savanaudiškumas ir smurtas prieš androidus, laikomus beteisiais vergais. Nerimą kelia tai, kad skriaudžiami androidai galimai sukils ir ims keršyti žmonėms.
Vis dėlto, pastaruoju metu dažniausiai diskutuojama apie tai, kad robotai užims žmonių darbo vietas. N.Čepulis teigia, kad nerimą dažnai kelia ir tai, kad DI perims žmonių etines, socialines, kultūrines, religines išankstines ydingas nuostatas ir stereotipus. Technologija yra žmogaus tęsinys.
„Nesugebėdami atrasti instinktų ir poreikių pusiausvyros savo viduje ir tarpusavyje, neišvengiamai šiuos vidinius konfliktus pratęsime – ir jau tai darome – dirbtinio intelekto sferoje. Androdai gali tapti žmogaus prievartos, smurto, diskriminacijos, išnaudojimo, vartotojiškumo, apatijos ir susinaikinimo įkaitais ir tęsėjais. Be abejo, tai kelia nerimą. Robotų vergijos, emocijų, socialumo klausimas mus lemtingai sugrąžina prie mūsų pačių socialinių problemų ir etikos“, – sako docentas.
Egzistuoja ir dirbtinės emocijos
„Ar dirbtinis intelektas gali jausti emocijas, kartu yra klausimas, ar įmanoma dirbtinė sąmonė analogiška žmogaus sąmonei? Labai sudėtinga atsakyti. Visų pirma todėl, kad jau kelis tūkstančius metų žmonės iki galo neatsako į klausimą, kas yra sąmonė. Taip pat – koks yra santykis tarp sąmonės ir kūno? Kaip tarpusavyje sąveikauja sąmonė ir neuronų tinklas?“ – klausia filosofas.
Pasak docento, mokslininkai, palaikantys nuostatą, kad sąmonė ir jos būklės tolygu smegenų ir centrinės nervų sistemos būklėms, yra linkę teigiamai atsakyti į klausimą, ar įmanoma dirbtinė sąmonė, o kartu ir dirbtinis žmogus. Vis dėlto, jų tarpe esama ir skeptikų, netikinčių, kad bent jau artimiausiu metu bus galima nukopijuoti ir pagaminti tokį sudėtingą darinį kaip žmogaus smegenys.
„Jei žmogui galima dirbtinai sukelti „chemines“ emocijas, kodėl turėtų būti neįmanoma to paties padaryti androidui? Ir vis dėlto, daugelio inžinierių nuomone, iki to dar toli. Tam visų pirma reikėtų pagaminti dirbtinį organinį žmogaus kūną ir smegenis“, – teigia jis.
Docentas pripažįsta, kad „sukonstruoti“ galima ne tik materialius daiktus, bet ir emocijas.
„Tarkime, kad emocijos yra tam tikros mūsų nervų tinklo būsenos. Kognityvinė psichologija ir neuromokslai siekia kuo tiksliau aprašyti cheminius procesus, vykstančius žmogaus smegenyse ir visame kūne, pajuntant tam tikrą emociją. Aprašymai tampa sisteminėmis žiniomis, kurias galima paversti matematiniais algoritmais. Farmacija savo ruožtu imasi kurti psichotropines medžiagas, kurias panaudojus, būtų galima sužadinti vieną ar kitą psichinę būseną“, – N.Čepulis.
Vis dėlto, pasak N.Čepulio, filosofai, netapatinantys sąmonės ir fizinio organizmo, netiki, kad dirbtinis intelektas galėtų prilygti žmogaus sąmonei, o taip pat jausti, išgyventi emocijas ar turėti sąžinę.
